Vilko valanda: fantastinis romanas (stimpankas)/ Andrius Tapinas. – Vilnius : Alma littera, 2013. – 532, [4] p. – ISBN 978-609-01-0890-1
Skaitytos / 2014-03-18

Visada smalsu pažvelgti pro laiko ir istorijos uždangą ir pakeliauti po senąjį, tokį pažįstamą,  paslaptingą 1905-ųjų Vilnių, kokio net neįsivaizduojame. Bibliotekos lentynose – žinomo žurnalisto A. Tapino knyga  „Vilko valanda“ – pirmasis lietuviškas, fantastinis, stimpanko ( angl. steampunk) žanro romanas. Knyga – nuo pat pirmojo puslapio intriguojanti ir prikaustanti dėmesį, su stimpankui  būdingomis garo technologijomis-garo mašinomis, skraidančiais dirižabliais, garo karietomis, mechaninėmis žiurkėmis. Čia ir alchemikų paslaptys, intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės ir danguje,  žmogžudystės, bet palikta vietos ir skaitytojo fantazijai. Kas būtų, jeigu būtų? Jei Universiteto alchemikų atradimas būtų visiškai pakeitęs Vilnių ir jis, ištrūkęs iš Rusijos imperijos, būtų tapęs Laisvuoju miestu – mokslo ir progreso centru, nepriklausančiu Rusijai? Jei Vilniui grėstų pavojus, ar Vilniaus legatas Antanas Sidabras, Universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis  apgintų miestą? Labai įtaigus ir istorinis Vilnius, čia galime atpažinti miesto rajonus su istoriniais faktais ir realijomis. Štai garinio Vilniaus rajonai – tingus Žvėrynas, kur „gyvenimas sustodavo bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau“, pramoninis  rajonas Garmiestis, ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, Bėdos, kriminalais pagarsėjęs rajonas, dabartiniame Naujamiestyje, Markučiai su Vilniaus gaivintojų ložės nameliu. O jeigu nerimtai – Antakalnis (Antokolis) – „Vilniuje buvo įprasta, kad tie, kurie padaugino karčiosios, per naktį…

Apynio kvapo kerai
Skaitytos / 2012-04-13

Dabar, kai knygų mugės užverstos pseudoliteratūra (ir netgi premijuota!), o mėgėjų paskaitinėti širdys apkarsta nuo surogatų, atsigauni tik paėmęs į rankas kokį Granauską* ar Čigriejų.**… Tuos du raštininkus gretinu ne atsitiktinai, o dėl to, kad jų raštai ir kalba autentiškai reprezentuoja žemaičių ir aukštaičių mentalinę pasaulėvoką, leidžia patirti tikrąjį skaitymo malonumą, kaip ir pridera literatūrai – žodžio menui. Abiejų autorių pasakojimo maniera, leksika ir sintaksė, tematika ir veikėjų paveikslai, t. y. visa, kas įprasta vadinti stilium plačiąja prasme, fiksuoja ir perteikia regiono – Žemaitijos ar Aukštaitijos – dvasią, – kitaip čia  ir nepasakysi, – nes tik dvasia ir tegali būti sykiu ir niekaip neapčiuopiama, ir be galo konkreti, daiktiška, pagaunama tik artisto, menininko. Toks ir yra H. A. Čigriejus. Savo naujausios novelių rinktinės ** pavadinimu užkodavęs šiaurrytinio Lietuvos pakraščio kvapą, svaigina juo skaitytoją. Apsakymų grožis bei patrauklumas – natūralus tradicinio ir modernaus pasakojimo sinkretiškumas. Daugelyje novelių – pusšimčio ir daugiau metų senumo laikai, ateinama ir į dabartį, o pasakotojo žiūra, universaliai prisitaikiusi ir prie archaikos, ir prie moderno, geraširdiškai, su atlaidžia šypsena bei subtiliu humoru ar ironija vis keisdama stebėjimo rakursą, fokusuoja darnos ir harmonijos idealą, persmelkiantį daugelio personažų paveikslus – Paulinos ir Jono Klingų (DIDŽIOJI KRIAUŠĖ), Jono (PABĖGĖLIAI), Antano…

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…

Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.

Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“

Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau. Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA. „…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane. Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

Gintaro Grajausko „Erezija“
Skaitytos / 2010-11-09

Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG. „Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai. Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“

Donaldo Kajoko „Kazašas“
Skaitytos / 2010-09-16

„Tūkstančius kartų ne tik protu – netgi nuosavu kailiu patyriau, koks skurdus minios tikėjimas, tačiau dar skurdesnė tikėjimą maitinanti vaizduotė. Kiek mažai ji, vaizduotė, tegali. Sykiais priminti, kas yra sąmonę stingdanti baimė, šalimais alsuojantys mirties nasrai, kančios paradoksas, dar koks nors antraeilis tamsos kunigaikščio fokusas, menkavertis amžinai besisukančio intelekto triukas – štai ir viskas, daugiau ničnieko ji nesugeba, vaizduotė.“ Tie žodžiai iš Donaldo Kajoko knygos „Kazašas“. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas D. Kajokas savo pirmajame romane rodo, kokia galinga yra jo vaizduotė. Pirmiausia gebanti sukurti unikalų, sapnus primenantį pasaulį, antra priverčianti skaitytoją tuo pasauliu patikėti.

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.