Moksleiviai išrinko geriausią jaunimo knygą
Skaitytos / 2016-11-18

Jau antrus metus iš eilės Lietuvos moksleiviai ir speciali komisija rinko geriausią paauglių ir jaunimo literatūros konkurso knygą. Šio konkurso tikslas – skatinti jaunimo literatūros raidą ir papildyti literatūros lobyną originaliais lietuvių autorių kūriniais. Konkursą inicijavusi leidykla „Alma littera“ tris geriausius konkurso kūrinius išleido atskiromis knygomis. Specialios konkurso komisijos nutarimu jomis tapo Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“ bei Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas aš“. Geriausią šio trejeto kūrinį bei jo autorių, kuriam atiteko 2900 EUR apdovanojimas, lygiomis teisėmis su komisija rinko ir Lietuvos moksleiviai. Šį kartą geriausiu kūriniu pripažinta Dainos Opolskaitės knyga „Ir vienąkart, Riči“.

Metų knygos rinkimai 2016
Skaitytos / 2016-10-05

Šį spalį, kaip ir kasmet nuo 2005 metų, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas. Dvyliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą, patrauklų ir privilegijuotą užsiėmimą. Šiemet knygų penketukai išrinkti tik trijose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos knygos ir knygos vaikams. Pasak vaikų ir paauglių knygų vertinimo komisijos pirmininkės Renatos Šerelytės, „šiemet paauglių knygų penketuko neteikiame dėl nepakankamai kokybiškų tekstų, estetinių reikalavimų neatitikimo, redaktoriaus darbo trūkumo. Norime, kad į pastabas pagaliau reaguotų ir leidėjai, ir patys autoriai atsakingiau žvelgtų į knygos koncepciją, estetinę jos išvaizdą ir teksto kokybę“. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos iki 2016 m. rugpjūčio 31 dienos. Knygų vaikams penketuką šiemet atrinko: Renata Šerelytė (rašytoja, vertinimo komisijos pirmininkė), Goda Baranauskaitė (filologė, Vilniaus universiteto magistrantė), Rūta Elijošaitytė (VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė), Eglė Nachajienė (Vilniaus „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė), Asta Skujytė-Razmienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Etnologijos studijų programos doktorantė, Tautosakos…

Aldona Ruseckaitė. Žemaitės paslaptis
Skaitytos / 2016-01-19

Apie Juliją Žymantienę-Žemaitę išgirstame dar mokyklos laikais. Nežinau, kaip rašytojos asmenybė apibūdinama šių laikų moksleiviams, bet vyresnioji karta tikrai prisimena du pagrindinius akcentus Žemaitės biografijoje – rašytoja buvo kilusi iš kaimo ir pradėjo savo kūrybos kelią būdama garbaus amžiaus… Visa tai tiesa, tačiau ar tai viskas, kas žinoma apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus… O kokia buvo pati Julija? Tiesą sakant, tas dar mokykloje sukurtas Žemaitės įvaizdis, ko gero, išliko iki šių laikų, todėl imdama į rankas rašytojos A. Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“, šiek tiek baiminausi, kad netektų knygos užversti perskaičius vos dešimt puslapių… Štai ką reiškia stereotipai. Drąsiai jums sakau – perskaitykite šią knygą! Joje atrasite įdomią, aistringą, gyvenimą mylinčią asmenybę, tikrą savo šalies patriotę, tikrą žemaitę – užsispyrusią ir principingą, galų gale – nuostabią moterį, kuriai vėlyva meilė buvo ir likimo dovana, ir našta… Visi įsivaizduojame knygose matytus Žemaitės portretus. Gražių, tačiau, rodos, rūstokų bruožų moteris, tiesa? Galbūt sau tokia ir buvo Julija Žymantienė. Mums autorė atskleidžia jos begalinį energingumą, ypač žavingą bruožą – norą ir mokėjimą bendrauti su jaunimu, jos pačios jauną, nepailstančią sielą, troškimą būti naudinga, reikalinga bei gimtajam  kraštui tekusių sunkių…

Metų knygos rinkimai – 2015
Skaitytos / 2015-10-26

Kaip jau tapo įprasta, mieli skaitytojai, šiais metais ir vėl galite dalyvauti akcijoje „Metų knygos rinkimai“. Ekspertų komisija siūlo Metų knygas rinkti šiose kategorijose: vaikų, paauglių, suaugusių ir poezijos. Šių metų vaikų knygos penketukas: Baltrušytė, Raminta. „Kalvėnų miesto paslaptis“; Dirgėla, Tomas. „Apie raganą Šiokiątokią“; Marcinkevičiūtė, Birutė. „Gėlininkė“; Savickytė, Ramunė. „Adelės dienoraštis. Ruduo“; Stankevičius, Rimvydas. „Pūgos durys“. Paauglių knygos penketukas: Cicėnaitė, Akvilina. „Niujorko respublika“; Gudonytė, Kristina. „Jie grįžta per pilnatį“; Opolskaitė, Daina. „Eksperimentas gyventi“; Rebeka Una. „Atjunk“; Šerelytė, Renata. „Rebekos salos“. Suaugusių knygos penketukas: Jonuškaitė, Birutė. „Maranta“; Papievis, Valdas. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“; Staponkutė, Dalia. „Iš dviejų renkuosi trečią“; Šileika, Antanas. „Pirkiniai išsimokėtinai“; Vaiseta, Tomas. „Paukščių miegas“. Poezijos knygų penketukas: Braziūnas, Vladas. „Stalo kalnas“; Jasponytė, Jurgita. „Šaltupė“; Kajokas, Donaldas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“; Kaziliūnaitė, Aušra. „Mėnulis yra tabletė“; Marčėnas, Aidas. „Viename“. Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima šiais būdais: interneto svetainėje http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/; elektroniniu paštu: metuknyga@lrt.lt; paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“ Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Gedimino pr. 51 01504 Vilnius Balsavimas tęsis iki 2016 m. vasario 21 d. Autoriai, surinkę daugiausiai skaitytojų balsų, bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2016 m. vasario mėnesį. Tad būkite aktyvūs: skaitykite, vertinkite ir balsuokite!

In vino veritas arba „Trijų mylimų“ paradoksai
Skaitytos / 2015-05-27

Nesu Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėja, bet viena naujausių jo knygelių* patraukė savo pavadinimu. Perskaičiau ir nepasigailėjau. Ir ne vien todėl, kad pirmoje esė („Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“) Adomo Mickevičiaus mirties faktas įgyja konkrečių lokalinių bei emocinių dimensijų ir iš neutralaus žinojimo virsta išgyventa savastimi, bet ir dėl egzotiškai žybtelėjusio būdvardžio „šãlimas“ vietininko „šalimosè“ (33) bei visai jau lietuviškai žaižaruojančių „aistruolių“ (34) vietoj visur plūstančių nugeibusių „sirgalių“. Deja, tuo džiaugsmas ir baigėsi, nes redaktorius nepasivargino ištaisyti elementarių kalbos klaidų. Pradėsiu nuo „užsipilti“ (= įsipilti) degalų (106). Ką čia aiškinti? Nebent tai, kad pasakotojas, viešėdamas Bulgarijoj ir ypač Gruzijoje, dažniausiai būna akis užsipylęs, o jo pavartotas žodžių junginys („užsipilti degalų“) begėdiškai pretenduoja į frazeologizmą. Čia, beje, ir paradoksai prasideda: juo daugiau pasakotojas degustuoja, ragauja, pilsto ir laisto, tuo mažiau daro kalbos klaidų. Taigi, dauguma jų koncentruojasi knygos pradžioje, kol autorius dar tvirtai laikosi ant kojų. Padalyvių vartojimo klaida dažniausia: „persėdus“ (15) = persėdęs, „nepaisant“(18) = nepaisydamas, „stumiantis“(26) = stumdamasis, „besidairant“ (30) = besidairydamas, „susidūrus“ (33) = susidūręs, „gurkštelėjus“ (33) = gurkštelėjusios, „užleidžiant“ (36) = užleidžia, „nepaisant“ (88) = nepaisydamas, „nedelsiant“ (92,94) = nedelsdamas, „įlipant“ = įlipdami… Netrūksta ir semantizmų: „ženklus“ (10) = ryškus, įspūdingas, įsimintinas, nepamirštamas, „neakivaizdžiai“ (11) = netiesiogiai, „nebeveiksi“ = nebeveikianti,…

Ar „Pradžios“ turės „Tąsas“ ?
Skaitytos / 2015-03-13

 Tūlas yra įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas romano vertas. Gal ir taip. Bet ar kiekvienas jį parašys? Laima Abraitytė parašė, nors jos „Pradžių“ žanras apdairiai nenurodytas, o kūrinio intencija tesanti palikti „atminimą vaikaičiams. Kai jiems jau parūps, bet nebus ko paklausti“. Tačiau šį kuklų pažintinį tikslą literatūrinis pasakotojos talentas kilsteli iki žodžio meno aukštumų ir teikia visiems norintiems skaitymo malonumą. Retas ir brangintinas knygos privalumas – ji pagauna nuo pirmų puslapių. Pagauna ir nebepaleidžia, nes pasakojimo centras ir branduolys- žmogus: ir pati pasakotoja, ir gausybė antraeilių bei trečiaeilių personažų. Ir visi jie – antipodai tam, „kuriam nieko nereikėjo“ arba, kitais žodžiais, ne dirbtinai konstruojami, o tapomi meninės tiesos principu. Pirmiausia tai pasakytina apie pasakotoją. Laimelės vaikystė, augimas, brendimas, tėvų, ypač motinos, įtaka, charakterio ir pasaulėžiūros formavimasis, lemtingi valios ir jausmų bei prigimties išbandymai, pagaliau pimieji savarankiški žingsniai pašaukimo keliu…Kuriamas kuklios, doros, valingos, puoselėjančios humanistinius idealus, gamtos gausiai apdovanotos ir norinčios būti savimi, tarnauti Tėvynei ir tėvynainiams asmenybės paveikslas, liudijamas nuotraukų, jog tai ne meninės fantazijos vaisius, o realus asmuo.

Silva Rerum III : romanas / Kristina Sabaliauskaitė. – 2-oji laida. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2014. – 314 p.
Skaitytos / 2014-04-23

Silva rerum III – trečioji knyga apie Norvaišų šeimos sagą. Vaizduojamas XVIII amžiaus vidurys, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti LDK deja jau nepermaldaujamai ritosi pražūties link. Intrigos, korupcija, vidinės rietenos, begalinis godumas galų gale baigėsi  pirmuoju kunigaikštystės  padalijimu, įvykusiu 1772 metais. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, pirmųjų romano tomų herojų anūkas ir sūnus, kurio gyvenimas „sudarytas iš daiktų ir skaičių“, gyvena didelėje prabangoje ir būdamas Jo šviesybės kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos, visų meiliai vadinamo Žuvele, ekonomu, mėgaujasi savo didžiule įtaka. Kaip patikėtinis tvarkydamas slapčiausius Radvilų klano reikalus jis dažnai keliauja iš Vilniaus į Nesvyžių, kur įsikūręs jo šeimininkas, kitas Radvilų gyvenamas vietas, daug mato, žino ir supranta, susiduria su įvairiais jo racionaliam protui sunkiai suvokiamais reiškiniais ir dalykais, ir taip neišvengiamai tampa Radvilų šeimos dramos, o kartu ir lėto vidinio valstybės irimo liudininku.

Vilko valanda: fantastinis romanas (stimpankas)/ Andrius Tapinas. – Vilnius : Alma littera, 2013. – 532, [4] p. – ISBN 978-609-01-0890-1
Skaitytos / 2014-03-18

Visada smalsu pažvelgti pro laiko ir istorijos uždangą ir pakeliauti po senąjį, tokį pažįstamą,  paslaptingą 1905-ųjų Vilnių, kokio net neįsivaizduojame. Bibliotekos lentynose – žinomo žurnalisto A. Tapino knyga  „Vilko valanda“ – pirmasis lietuviškas, fantastinis, stimpanko ( angl. steampunk) žanro romanas. Knyga – nuo pat pirmojo puslapio intriguojanti ir prikaustanti dėmesį, su stimpankui  būdingomis garo technologijomis-garo mašinomis, skraidančiais dirižabliais, garo karietomis, mechaninėmis žiurkėmis. Čia ir alchemikų paslaptys, intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės ir danguje,  žmogžudystės, bet palikta vietos ir skaitytojo fantazijai. Kas būtų, jeigu būtų? Jei Universiteto alchemikų atradimas būtų visiškai pakeitęs Vilnių ir jis, ištrūkęs iš Rusijos imperijos, būtų tapęs Laisvuoju miestu – mokslo ir progreso centru, nepriklausančiu Rusijai? Jei Vilniui grėstų pavojus, ar Vilniaus legatas Antanas Sidabras, Universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis  apgintų miestą? Labai įtaigus ir istorinis Vilnius, čia galime atpažinti miesto rajonus su istoriniais faktais ir realijomis. Štai garinio Vilniaus rajonai – tingus Žvėrynas, kur „gyvenimas sustodavo bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau“, pramoninis  rajonas Garmiestis, ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, Bėdos, kriminalais pagarsėjęs rajonas, dabartiniame Naujamiestyje, Markučiai su Vilniaus gaivintojų ložės nameliu. O jeigu nerimtai – Antakalnis (Antokolis) – „Vilniuje buvo įprasta, kad tie, kurie padaugino karčiosios, per naktį…

Apynio kvapo kerai
Skaitytos / 2012-04-13

Dabar, kai knygų mugės užverstos pseudoliteratūra (ir netgi premijuota!), o mėgėjų paskaitinėti širdys apkarsta nuo surogatų, atsigauni tik paėmęs į rankas kokį Granauską* ar Čigriejų.**… Tuos du raštininkus gretinu ne atsitiktinai, o dėl to, kad jų raštai ir kalba autentiškai reprezentuoja žemaičių ir aukštaičių mentalinę pasaulėvoką, leidžia patirti tikrąjį skaitymo malonumą, kaip ir pridera literatūrai – žodžio menui. Abiejų autorių pasakojimo maniera, leksika ir sintaksė, tematika ir veikėjų paveikslai, t. y. visa, kas įprasta vadinti stilium plačiąja prasme, fiksuoja ir perteikia regiono – Žemaitijos ar Aukštaitijos – dvasią, – kitaip čia  ir nepasakysi, – nes tik dvasia ir tegali būti sykiu ir niekaip neapčiuopiama, ir be galo konkreti, daiktiška, pagaunama tik artisto, menininko. Toks ir yra H. A. Čigriejus. Savo naujausios novelių rinktinės ** pavadinimu užkodavęs šiaurrytinio Lietuvos pakraščio kvapą, svaigina juo skaitytoją. Apsakymų grožis bei patrauklumas – natūralus tradicinio ir modernaus pasakojimo sinkretiškumas. Daugelyje novelių – pusšimčio ir daugiau metų senumo laikai, ateinama ir į dabartį, o pasakotojo žiūra, universaliai prisitaikiusi ir prie archaikos, ir prie moderno, geraširdiškai, su atlaidžia šypsena bei subtiliu humoru ar ironija vis keisdama stebėjimo rakursą, fokusuoja darnos ir harmonijos idealą, persmelkiantį daugelio personažų paveikslus – Paulinos ir Jono Klingų (DIDŽIOJI KRIAUŠĖ), Jono (PABĖGĖLIAI), Antano…

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…