Tūlas yra įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas romano vertas. Gal ir taip. Bet ar kiekvienas jį parašys? Laima Abraitytė parašė, nors jos „Pradžių“ žanras apdairiai nenurodytas, o kūrinio intencija tesanti palikti „atminimą vaikaičiams. Kai jiems jau parūps, bet nebus ko paklausti“. Tačiau šį kuklų pažintinį tikslą literatūrinis pasakotojos talentas kilsteli iki žodžio meno aukštumų ir teikia visiems norintiems skaitymo malonumą.

Retas ir brangintinas knygos privalumas – ji pagauna nuo pirmų puslapių. Pagauna ir nebepaleidžia, nes pasakojimo centras ir branduolys- žmogus: ir pati pasakotoja, ir gausybė antraeilių bei trečiaeilių personažų. Ir visi jie – antipodai tam, „kuriam nieko nereikėjo“ arba, kitais žodžiais, ne dirbtinai konstruojami, o tapomi meninės tiesos principu. Pirmiausia tai pasakytina apie pasakotoją. Laimelės vaikystė, augimas, brendimas, tėvų, ypač motinos, įtaka, charakterio ir pasaulėžiūros formavimasis, lemtingi valios ir jausmų bei prigimties išbandymai, pagaliau pimieji savarankiški žingsniai pašaukimo keliu…Kuriamas kuklios, doros, valingos, puoselėjančios humanistinius idealus, gamtos gausiai apdovanotos ir norinčios būti savimi, tarnauti Tėvynei ir tėvynainiams asmenybės paveikslas, liudijamas nuotraukų, jog tai ne meninės fantazijos vaisius, o realus asmuo.

Ir vis dėlto pasakotojos idealybę temdo dvi dėmelės. Pirmoji – tai epizodas, anot autorės, anekdotinis, kaip kaimynai Žukauskai iš Abraičių duonos skolinosi. Atseit, visas kaimas būtų užjuokęs Žukauskus, jei tik Abraičiai nebūtų nutylėję. Štai kaip jie tauriai pasielgę! Tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos, po to, kai Abraičių šeima dvejus metus glaudėsi Žukauskų namuose, nes savų neteko per karą, nieko tauraus nebelieka: kaimynų netaktas tebelaikomas vertu pasišaipyti ir viešinamas. Antroji kliauda – ne tik kontekstiškai nepateisinamas, bet ir sunkiai suvokiamas paskalų lygio dūris žinomam poetui. Tačiau abiem atvejais – kaip pažiūrėsi: kitas gal tars, jog visa tai pasakotojos paveikslą žmogiškai sušildo. Pagaliau, juk ir saulė turi dėmių.

Memuarus nepaprastai puošia ir sudaro galingą emocinį foną, tiek Lietuvos, tiek Sibiro peizažai: „Kalnuose melsvas rūkas. Lyg žiūrėtum pro žydrą stiklo šukelę. Mėlyni kalnai, melsva upė, plieninis dangus. Ir vėjas, vėjas! Jis nuskrieja miško viršūnėmis, jis suvirpina beržo šakas, nuaidi užlietais skardžiais“ (151). O štai gimtinės vaizdas: „Jau tušti laukai, atsivėrę toliai. Ryškus rudens dangaus mėlynumas bir dar jauki saulelės šiluma.<…> Dvelkteli dar vasariškas vėjelis iš vakarų ir kažkoks ypatingas pažįstamas kvapas.<…>…atsiveria pro liepų properšas mūsų sodas: gal niekada nebuvau mačiusi tokio tvaskėjimo- raudono, geltono, žalio. Lūžo šakos obuolių, kvepėjo neapsakomai“( 87). Krinta į akis, kaip subtiliai fiksuojami savos ir svetimos erdvės kontrastai. (Nors autorė ne kartą gėrisi Sibiro gamtos grožiu). Ten spalvinė monotonija, miškas, vėjas, viską gaubia negailestingumo epitetu („plieninis“) paženklintas dangus. Čia- spalvų žaismė, sodas, saulelė, vėjelis… Ten – uolėti skardžiai, čia – dosni žemė.

Rasite L. Abraitytės „Pradžiose“ ir skaidraus humoro, ir dramatiškų sukrėtimų, viltingų džiaugsmo akimirkų ir graužiančio egzistencinio nerimo, išgyvenimų autentikos ir apibendrintų universalijų… Užvertus „Pradžias“, norėtųsi tikėtis ir jų „Tąsos“.

 *Abraitytė, Laima. Pradžios. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 260 p.