Yra knygų, kurias užvertęs prisimeni netikėtą atomazgą. O yra tokių, kurios ilgam pasilieka dėl to, apie ką jos priverčia mąstyti. Petros Hammesfahr romanas „Tykusis ponas Genardis“ neabejotinai priklauso antrosioms.
Tai psichologinis detektyvas, kuriame įtampa gimsta ne iš gaudynių ar netikėtų siužeto posūkių, o iš nuojautos. Iš jausmo, kad po ramios kasdienybės paviršiumi slypi kažkas sunkiai nusakomo, bet labai pavojingo. Pagrindinis romano veikėjas – tylus, kuklus ponas Genardis – atrodo visiškai nepastebimas žmogus. Tačiau autorė po truputį leidžia suprasti, kad kartais didžiausią nerimą kelia būtent tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai įprasta.
Turbūt pirmą kartą skaičiau grožinę knygą, kurioje taip subtiliai ir jautriai paliečiama pedofilijos tema. Tai viena tų temų, apie kurias visuomenė mieliau nekalba. Ji kelia pasibjaurėjimą, baimę, pyktį, todėl dažnai lieka nustumta į tylą. Galbūt todėl ir literatūroje ji sutinkama gerokai rečiau nei kitos nusikaltimų temos.
Didžiausią įspūdį paliko ne pats siužetas, o autorės pasirinktas pasakojimo būdas. Ji nešokiruoja skaitytojo natūralistiniais vaizdais, nesiekia sukrėsti bet kokia kaina. Priešingai – apie skaudžius dalykus ji kalba labai santūriai, su didele pagarba savo veikėjams ir skaitytojui. Atrodo, lyg sąmoningai tausotų jų jausmus, tačiau nė akimirkai nesumenkintų situacijos tragizmo. Dėl to romanas veikia dar stipriau – skaitytojas ne stebi, o išgyvena.
Knyga taip pat primena, kokia svarbi yra tėvų ir vaikų tarpusavio jungtis. Ne vien fizinis rūpestis ar kontrolė, bet gilus emocinis ryšys, pasitikėjimas, gebėjimas išgirsti ir pastebėti tai, kas nepasakoma žodžiais. Autorė tarsi sako, kad būtent toks ryšys leidžia pajusti pavojų net tada, kai jo dar nemato niekas kitas, ir suteikia jėgų savo vaiką ginti.
Nors „Tykusis ponas Genardis“ priskiriamas detektyvų žanrui, man jis pirmiausia pasirodė esąs jautrus psichologinis romanas apie blogį, kuris dažnai slepiasi po kasdienybės kauke. Tai knyga, kuri ne tik palaiko įtampą, bet ir kviečia susimąstyti apie pasitikėjimą, atsakomybę, budrumą ir tylą, kuri kartais gali būti pavojingesnė už garsiai ištartus žodžius.
Tai nėra lengvas skaitinys. Tačiau dažnai būtent tokios knygos ilgiausiai išlieka atmintyje.
Virginija