Kartais knygos ateina ne tuo metu. Taip nutiko ir su Tõnu Õnnepalu romanu „Paribio valstybė“ – lietuviškai jis pasirodė dar 1995-aisiais, tačiau tuomet, matyt, tiesiog praslydo pro akis. Dabar šis susitikimas tapo tikru atradimu.

Pirmasis romanas – „Paribio valstybė“ – pasakoja apie žmogų, gyvenantį tarp dviejų pasaulių. Iš Estijos į Paryžių išvykęs herojus mėgina atsiriboti nuo savo praeities, ieško savęs, blaškosi, gyvena kitų sąskaita ir vis labiau tolsta nuo tikrojo gyvenimo. Kartu tai labai taiklus pasakojimas apie pirmuosius metus po griuvusių sienų, kai Vakarai atrodė tarsi pažadėtoji žemė, o bananai ar vakarietiškos cigaretės tapo būsimos gerovės simboliais. Tačiau autorius subtiliai parodo, kad tikrosios ribos slypi ne tarp valstybių, o žmogaus viduje.

Visai kitokia yra antroji knygos dalis – „Rojus“. Tai lėtas, ramus ir nepaprastai gražus pasakojimas apie Hyjumos salą, jos žmones, sodybas, gyvulius, daiktus ir gamtą. Skaitant atrodo, kad autorius ne tiek pasakoja istoriją, kiek gelbsti nuo užmaršties nykstantį pasaulį. Kiekvienas žmogus, kiekvienas medis, kiekvienas namas čia turi savo vietą ir prasmę.

Labiausiai šioje knygoje žavi autoriaus gebėjimas pastebėti tai, kas šiandien dažnai praslysta pro akis – tikrą daiktų svorį, lėtą gyvenimo ritmą, darbą, kurį žmogus išmoksta atlikti taip gerai, kad jis tampa jo gyvenimo dalimi. Tai knyga apie atmintį, priklausymą vietai ir žmonėms, apie tai, kaip svarbu nepamesti savęs nuolat skubančiame pasaulyje.

Tõnu Õnnepalu neskuba ir neverčia skubėti skaitytojo. Jo sakiniai poetiški, kupini tylos ir prasmių, prie kurių norisi sugrįžti. Tai ne knyga, kurią perskaitai per vakarą. Tai knyga, kurią skaitai lėtai – ir kuri dar ilgai lieka mintyse.

Citata: „Juk dabar čia visos žemės yra kažkieno privati nuosavybė, jose veša miškai, kur laksto žvėrys. Keista, anuomet jos buvo valstybinės, o žmonės tebešienavo ir dirbo jas taip, tarsi jos būtų jų nuosavybė. Dabar žemė priklauso žmonėms, bet žmonių niekur nėra. Nei jų karvių, nei avių, nei kačių ir šunų, nei bulvių daržų ir ganyklų. Tik elnių ir šernų takai. Ir tušti namai, kurių kambariuose aidi paukščių giesmės. Bet tai irgi gera. Nes dabar galiu netrukdomas pasakoti Tau apie tuos žmones, jų gyvulius ir jų gyvenimus. Kadangi juos atsimenu. Ir matyt, turėjo nutikti taip, kad man reikėjo iš čia išvykti, tam, kad galėčiau viską prisiminti ir paliudyti (p. 169).”

Bitės knygų klubo narės Ilonos rekomendacija.