Rugsėjo 21 d. į antrąjį virtualų susitikimą susirinko Panevėžio regiono bibliotekų skaitytojų klubo „Atviri puslapiai“ nariai. Šįkart jų pokalbio centre buvo trys skirtingų šalių ir skirtingų laikotarpių literatūros klasikų kūriniai: Guy de Maupasanto „Alyvų laukas“, Stefano Zweigo „Guvernantė“ ir F. Scotto Fitzgeraldo „Keista Bendžamino Batono istorija“.
Nors visus tris kūrinius skiria autoriai, šalys, temos ir pasakojimo maniera, diskusijoje netruko išryškėti tai, kas juos sieja – žmogaus santykis su laiku, savo pasirinkimais, kitais žmonėmis ir visuomenės lūkesčiais.
Kalbėdami apie Guy de Maupassanto „Alyvų lauką“, klubo nariai atkreipė dėmesį į „gerai išvystytą siužetą“, o kūrinio istorija paskatino svarstyti apie žmogaus atsakomybę už kadaise priimtus sprendimus. Ar galima iš tiesų palikti praeitį už nugaros ir pradėti gyvenimą iš naujo? Ar laikas sumažina atsakomybę už žmones, kuriuos kažkada įskaudinome? Viena iš diskusijoje nuskambėjusių minčių – „mus visada pasiveja praeities nuodėmės“. Kalbant apie kūrinio veikėjų pasirinkimus ir jų pasekmes, išsakyta ir dar viena įžvalga: „nepatirta žmogiškoji laimė užaštrina tokius žmogaus jausmus kaip gėda, žiaurumas, kerštas“.
Diskusijoje svarbi tapo ir paties apsakymo pavadinimo prasmė – ramus alyvų laukas, tradiciškai siejamas su taika ir susitaikymu, tampa vieta, kurioje netikėtai susiduria dabartis ir neišspręsta praeitis.
Visai kitokią emociją sukėlė Stefano Zweigo „Guvernantė“. Viena klubo narė taikliai apibūdino šį kūrinį kaip labai imlų apsakymą, kuris, nors ir nedidelės apimties, „savyje talpina visą romaną“. Diskusijos dalyviams ypač įdomi pasirodė autoriaus pasirinkta perspektyva – į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį žvelgti vaikų akimis. Nuskambėjo ir įdomus literatūrinis palyginimas: tarsi Charlotte Brontë „Džeinės Eir“ Adelė pati pasakotų apie tai, ką mato ir supranta vykstant aplink ją.
Ši perspektyva paskatino kalbėti apie pasitikėjimą, nutylėjimą ir ribą tarp noro apsaugoti vaiką bei melo. Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, kas šioje istorijoje iš tiesų patiria didžiausią praradimą – tragiško likimo guvernantė ar vaikai, pirmą kartą suvokiantys, kad suaugusiųjų pasaulis nebūtinai yra toks teisingas ir moralus, kokį jie iki tol įsivaizdavo. Kūrinys paskatino pažvelgti ir į to meto visuomenės normas, moters padėtį bei nevienodą atsakomybę, tenkančią vyrui ir moteriai.
Daug įvairių interpretacijų sulaukė F. Scotto Fitzgeraldo „Keista Bendžamino Batono istorija“. Fantastiška žmogaus, kuris gimsta senas ir gyvenimo pabaigoje tampa kūdikiu, istorija leido kalbėti apie visai realius dalykus. Viena iš diskusijoje išsakytų minčių itin taikliai apibendrino neįprastą Fitzgeraldo sumanymą: nesvarbu, iš kurio galo žmogus pradeda savo gyvenimą – gyvenimas prasideda ir baigiasi nežinojimu.
Bendžamino istorija paskatino svarstyti ir apie žmogaus kitoniškumą bei visuomenės lūkesčius. Klubo nariai kalbėjo apie tai, kad skirtingumas labai dažnai reiškia ir vienatvę – būdamas kitoks žmogus neatliepia visuomenėje susiformavusio įsivaizdavimo, jog turėtų būti toks kaip visi. Tad fantastinė Bendžamino gyvenimo istorija tapo proga kelti labai realų klausimą: kiek žmogui leidžiama tiesiog būti savimi, o kiek jo gyvenimą nulemia kitų lūkesčiai?
Kalbėdami apie Bendžaminą diskusijos dalyviai priėjo ir prie gilesnių klausimų apie žmogaus tapatybę bei atmintį. Jeigu žmogus palaipsniui praranda savo prisiminimus – žmones, kuriuos mylėjo, darbus, kuriuos atliko, savo gyvenimo istoriją – kas tuomet lieka iš jo paties? Fitzgeraldo sumanymas apversti žmogaus gyvenimą aukštyn kojomis paradoksaliai išryškina tai, kas būdinga kiekvienam gyvenimui: žmonės nuolat keičiasi, negali sustabdyti laiko ir galiausiai turi paleisti tai, prie ko buvo prisirišę.
Trys gana trumpi kūriniai tapo atspirties tašku ilgam ir gyvam pokalbiui. Diskusija dar kartą parodė, kad literatūros klasika nebūtinai reiškia tekstus, kalbančius tik apie praėjusį laiką. Geri kūriniai kelia klausimus, kurie nepraranda aktualumo: apie kaltę ir atsakomybę, meilę ir atleidimą, visuomenės lūkesčius, kitoniškumą, senėjimą, atmintį ir žmogaus gebėjimą priimti kitą.
Būtent tokio pokalbio siekia Panevėžio regiono bibliotekų skaitytojų klubas „Atviri puslapiai“ – ne tik dalytis įspūdžiais apie perskaitytas knygas, bet ir išgirsti skirtingas jų interpretacijas, diskutuoti, abejoti, nesutikti ir kartu atrasti tai, ko skaitydami individualiai klubo nariai galbūt nebūtų pastebėję.
Klubo vadovė Virginija Švedienė