Harlan Coben. „Ilgiuosi tavęs“
Skaitytos / 2015-04-13

Kur mus gali nuvesti virtualybė? Kuo rizikuojame, ką paaukojame į interneto platybes paskleisdami informaciją apie save, talpindami savo nuotraukas? Kiekvienas gali pasakyti, jog tokie įspėjimai būti atsargiems jau pradeda pabosti, o ypač jaunoji karta, tie, kuriuos juokais galima pavadinti gimusiais su mobiliuoju telefonu rankoje. Tačiau ši konkreti istorija, kurią pasakoja vienas populiariausių New York Times rašytojų, Edgar, Shamus ir Anthony premijų laimėtojas Harlan’as Coben’as, turėtų priversti bent trumpam susimąstyti, kiek saugūs esame pasaulyje, kur gana sunku atskirti iliuziją nuo realybės. Tai ir romanas apie vienišumą, kurį sąlygoja šiandieninis beprotiškai skubantis pasaulis. Apie vienišų žmonių bandymą kurti tikrus, nuoširdžius santykius pasikliaujant interneto siūlomomis galimybėmis. Apie tai, kokią kitą – daug ciniškesnę ir žiauresnę – pusę slepia virtuali realybė. Galbūt tai ir nebuvo romano autoriaus idėja, tačiau galima įžvelgti ir kažką panašaus į nostalgiją laikams, kuomet žmonės daugiau bendravo akis į akį, buvo nuoširdesni, atviresni. Ilgiuosi tavęs – tai tarsi sinonimas frazėms ilgiuosi nuoširdumo, tikrumo, patikimumo, saugumo žmogiškuose santykiuose. Tai iliustruoja romano herojės Ketės ir jos buvusio sužadėtinio istorija. Jų išsiskyrimas trunka jau beveik 20 metų. Ir štai kartą Ketė pažinčių portale pastebi Džefo nuotrauką… Kur tai nuves, nepasakosiu, tik pasakysiu, jog autorius toli gražu neapsiriboja šia vienintele pasakojimo linija, nes tai,…

Nedorėlės: detektyvinis romanas/ Alex Marwood. – Kaunas: Jotema. – 397 p. – ISBN 978-9955-13-393-3
Skaitytos / 2014-01-29

Perskaičius šią knygą sukasi daug minčių, kuriomis norisi pasidalinti. Tik pačiai keista, kad tas mintis sunku sudėlioti. Gal dėl to sunku, kad pagrindinės romano veikėjos – moterys, paauglystėje padarę nusikaltimą, tad lyg ir neigiamos herojės… Tuomet, praeityje, jos buvo pažįstamos tik tą vieną lemtingąją dieną, kai pražudė mažą mergaitę. Susitikę po 25 – rių metų, jos ir bėga viena nuo kitos, ir trokšta susitikti, pasikalbėti apie tai, kaip išgyveno visus tuos metus, kai teko gyventi pakeistais vardais, nuo artimiausių žmonių slepiant savo praeitį… Istorija išties įtraukia. Skaitydamas puslapį po puslapio, jauti nuolatinę įtampą ir, jausdamas vis didesnę simpatiją abiem veikėjoms, su nerimu lauki atomazgos. Laimingos pabaigos nėra ir turbūt šiuo atveju nelabai gali būti. Tik dar keletą dienų po knygos perskaitymo vis grįžti mintimis prie herojų, jų gyvenimo įvykių ir bandai suprasti, kodėl joms atsitiko taip, kaip atsitiko. Šią knygą turbūt kiekvienas įvertintume pagal tai, kiek savyje turime žmogiškumo. Perskaitęs viską iki paskutinio puslapio, supranti,  jog negali tik smerkti pagrindinių veikėjų. Suvoki, kaip svarbu vaikystėje turėti vaikystę. Tampa aišku, kad posakis „nesmerk ir nebūsi smerkiamas“ apima daugiau, nei vieną konkretų žmogaus poelgį. Kad kiekvienas trokšta būti reikalingas, mylimas, pripažintas. Kad dažnai nesuteikdami progos kažkam pradėti viską iš naujo, galbūt irgi…