Nesu Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėja, bet viena naujausių jo knygelių* patraukė savo pavadinimu. Perskaičiau ir nepasigailėjau. Ir ne vien todėl, kad pirmoje esė („Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“) Adomo Mickevičiaus mirties faktas įgyja konkrečių lokalinių bei emocinių dimensijų ir iš neutralaus žinojimo virsta išgyventa savastimi, bet ir dėl egzotiškai žybtelėjusio būdvardžio „šãlimas“ vietininko „šalimosè“ (33) bei visai jau lietuviškai žaižaruojančių „aistruolių“ (34) vietoj visur plūstančių nugeibusių „sirgalių“.
Deja, tuo džiaugsmas ir baigėsi, nes redaktorius nepasivargino ištaisyti elementarių kalbos klaidų.
Pradėsiu nuo „užsipilti“ (= įsipilti) degalų (106). Ką čia aiškinti? Nebent tai, kad pasakotojas, viešėdamas Bulgarijoj ir ypač Gruzijoje, dažniausiai būna akis užsipylęs, o jo pavartotas žodžių junginys („užsipilti degalų“) begėdiškai pretenduoja į frazeologizmą. Čia, beje, ir paradoksai prasideda: juo daugiau pasakotojas degustuoja, ragauja, pilsto ir laisto, tuo mažiau daro kalbos klaidų. Taigi, dauguma jų koncentruojasi knygos pradžioje, kol autorius dar tvirtai laikosi ant kojų.
Padalyvių vartojimo klaida dažniausia: „persėdus“ (15) = persėdęs, „nepaisant“(18) = nepaisydamas, „stumiantis“(26) = stumdamasis, „besidairant“ (30) = besidairydamas, „susidūrus“ (33) = susidūręs, „gurkštelėjus“ (33) = gurkštelėjusios, „užleidžiant“ (36) = užleidžia, „nepaisant“ (88) = nepaisydamas, „nedelsiant“ (92,94) = nedelsdamas, „įlipant“ = įlipdami…
Netrūksta ir semantizmų: „ženklus“ (10) = ryškus, įspūdingas, įsimintinas, nepamirštamas, „neakivaizdžiai“ (11) = netiesiogiai, „nebeveiksi“ = nebeveikianti, „tapybiška“ (28) = vaizdinga, „šioje vietoje“ (29) = taigi, „tenka“ (29) = reikia, reikėtų, „likusios“ (33) = visos kitos, ‚pašvęstas“ (35) = skirtas, paskirtas, atiduotas, „nevystome“ (68) = neplėtojame, „iššaukiamai“ (93) = akiplėšiškai…
Kliūva ir žodžių daryba: „emociniai“ (27) = emociškai, „praskridus“ (14), „praėjęs“ (22) = perėjęs. Pasitaiko linksnio vartojimo riktų – „užtrukėliui“ (14) = užtrukėlį; vienas kitas vertalas – „žingeidus“ (23) = smalsus; nevartotinų svetimžodžių – „diagonalė“ (14) = įstrižainė-ar tiesiog liapsusų – „parašytų“ (8) = kitų. Mįslingai skamba „Herkulesas“ (79). Kadaise, rodos, buvo tokios kruopos ar dribsniai. Bet tikriausiai tai Heraklis?
Rašytojas vartoja ir patį bjauriausią lietuvių „naujadarą“ – priesagos -inėti veiksmažodinį vedinį. Toks žodis reiškia pasikartojantį veiksmą. (Plg. klausinėti, atsakinėti…). O štai „Trijų mylimų“ pavyzdžiai: „… kada<…> grįžinėjau iš <…> Stambulo“ (39), „… pėsčiomis grįžinėjau į Sofijos centrą“ (65). Aišku, tam tikros būsenos žmogus gali ir nesusivokti pasiekęs kelionės tikslą ir grįžti ten, iš kur atėjęs, kad vėl kulniuotų tuo pačiu maršrutu. Tačiau kol dar galime atsekti ne tik subjektyvias, bet ir objektyvias šio paklydimo priežastis – sudurtinių laikų nebemokoma vidurinėje mokykloje – būtina tokias formas taisyti: „grįžinėjau“ = buvau begrįžtąs, „grįžinėju“ = esu begrįžtąs, „būtų“ = būtų buvęs.
O netinkamos žodžių tvarkos požiūriu labai efektingas šašlykų kepimo epizodas, kai veikėjai vis gaivinasi velnio lašais, o pasakotojas pademonstruoja idealią turinio ir formos harmoniją: Georgijus „išsiunčia Maksą namo, kuris gyvena greta“ (106). Ant kamščio užmynusių vaizdas toks sugestyvus, kad nusivylęs imi apgailestauti, kai jis tolydžio virsta nuobodžia monotonija.
Ir dar menkutė pastabėlė dėl pavadinimo. Asociacijos su Žemaite- valingai ar nevalingai, vis dėl to esu linkusi manyti, jog nevalingai – geriausia, kas pavyko autoriui, nes „Trijose mylimose“ reklamuojamo kito veikalo pavadinimas – „Pijoko chrestomatija“ dalį potencialių skaitytojų, tarp jų ir mane, toli gražu neskatina susidomėti.
* Kunčius, Herkus. Trys mylimos: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.– 194 p.