Diane Chamberlain. Tylioji sesuo
Skaitytos / 2020-05-30

Knygos apžvalga dalijasi tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė Ką tik baigiau skaityti šią knygą.  Tikrai, kaip ir minėjo ją perskaitę, „Tylioji sesuo“ pasirodė dar įdomesnė už anksčiau skaitytą tos pačios autorės knygą „Dingusi duktė“ .  Taip patiko autorės braižas, kad dabar norėsis perskaityti visas jos knygas.  Turiu dar dvi neliestas lentynoje, kitų ieškosim!  Viena šeima, o šitiek neįmintų paslapčių, kurios narpliotis pradeda tik perskaičius daugiau nei pusę knygos.  Railė visą gyvenimą manė, kad jos vyresnė sesuo nusižudė paauglystėje. Šis įvykis pakeitė tiek Railės, tiek jos brolio gyvenimą.. Pakeitė mintis, suvokimą apie šeimą. Pralėkus daugiau nei dvidešimčiai metų, mirus tėvui, Railė atvyksta į vaikystės namus. Tvarkydama su palikimu susijusius reikalus, lankydama seniai matytus žmones, versdama popierius, mergina randa įrodymų, kad visi ilgą laiką gyveno dideliame mele. Žingsnis po žingsnio Railė išsiaiškina, kas nutiko iš tikrųjų.  Kokia tiesa slepiama po tariama sesers savižudybe? Kas gali nutikti, jei ta tiesa taps žinoma visiems? Autorė taip meistriškai surezgusi siužetą, kad nesinori nuo jo atsitraukti!  Panarpliokite ir jūs šiuos labirintus, man jais klaidžioti labai patiko! 

Alina Bronsky. Paskutinė Babos Dunjos meilė
Skaitytos / 2020-04-17

„ Paskutinė Babos Dunjos meilė“ – tai romanas apie sugrįžimą ten, kur, rodos, nelaukia niekas, išskyrus mirtį ir vienatvę. Rusų kilmės vokiečių rašytojos A. Bronsky pasakojimas grąžina į tragiškus įvykius menančias Černobylio apylinkes.   Kas jau kas, bet vyriausybės įspėjimai apie aukštą radiacijos lygį Černovo apylinkėse babos Dunjos tikrai neišgąsdins – į savo gimtąjį kaimą ji grįš bet kokia kaina. Kartu su ja į kelionę susiruošia ir keletas kaimynų : šimtametis Sidorovas, vietos intelektualas Petrovas ir kiti kaimo gyventojai, įskaičiuojant ožką, gaidį, kates, vorus ir mirusiųjų vėles…. Aštuoniasdešimtmetė baba Dunja leis dienas rašydama laiškus Vokietijoje gyvenančiai ir gydytoja dirbančiai dukrai Irinai. Gyvenimas tekės ramia vaga, kol vieną dieną miestelio apylinkėse pasirodys nepažįstamasis ir vietinių gyventojų susikurtai idilei iškils rimtas pavojus . Romanas kelia daug klausimų apie žmogaus pasirinkimo laisvę, moralę, atsakomybę. Čia vaizduojamas iš praeities prikeltas nebeegzistuojantis pasaulis, kuriame gyvena „homo sovieticus“. Apie jį Alina Bronsky pasakoja su šypsena, meile  ir lengva ironija.

Teheranas temstant
Skaitytos / 2018-10-24

„Teheranas temstant“ – istorija apie skausmą, nusivylimą ir vietą gyvenime. Teheranas tamsybėse, tamsiosiose spalvose, kur ypač aktualūs atleidimo, lojalumo, pagaliau laisvės klausimai. Skaitant knygą galima bandyti suprasti mums gana tolimos ir svetimos kultūros istoriją – nepagražintą, pilną nepasitikėjimo, kartais neraminančią, nors pateiktą pakankamai šiuolaikiškai, per herojų likimus. Knygos veikėjai nuolatos privalo apsispręsti – dėl savo vertybių, dėl aukos vardan  draugystės. Nepasitikėjimo jausmas mane lydėjo visą laiką: „Kol esate čia, nepasikliaukite niekieno žodžiu, nors ir kaip įtikinamai jis skambėtų“. Bet, nepaisant, atrodo, begalės tamsiųjų spalvų, knyga mane kažkaip palietė, nepaleido, ilgai neleido užmiršti.

Su Meilės diena!
Su knygomis... / 2018-02-14

1. Javier Marias „Įsimylėjimai“; 2. John Gray „Marso ir Veneros pasimatymai“; 3. Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“; 4. Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“; 5. Nicholas Sparks „Įsimintinas pasivaikščiojimas“; 6. Nicole Krauss „Meilės istorija“; 7. Marian Keyes „Ar ten kas nors yra?“; 8. Cecelia Ahern „P. S. Aš tave myliu“; 9. Danny Scheinmann „Gyvenimas trumpas, meilė ilga“; 10. Andrė Amyia Pabarsčiūtė ir Rimvydas Židžiūnas „Amžinas medaus mėnuo“; 11. Sue Johnson „Laikyk mane stipriai“; 12. Eckart von Hirschhausen „Iš kur ateina meilė?“; 13. Levas Tolstojus „Ana Karenina“; 14. Jill Santopolo „Šviesa, kurios netekome“.

Ką gi skaito Jonai, Jonės ir Janinos?
Citatos , Skaitytos , Su knygomis... / 2017-06-22

Klasika nemiršta, todėl „visai nenuostabu, kad net šiuolaikiniai Anglijos ir kitų Europos šalių tėvai auklėja savo vaikus Jane Austen dvasia“.           „Didelė, o gal teisingiau – gili žmogiškumo, žmoniškumo, pagarbos, atidos ir supratingumo knyga – kaip Universitetas, kaip Šviesos Universitetas“.           Romanas, stebinantis savo vaizduote.               Ši knyga buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia.             Romane keliami esminės patirties, kančios, gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimai.             Lotyniškai „daiktų miškas“ – Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, perduodama iškartos į kartą.             XX a. Amerikos literatūros šedevras, iki šiol plačiai skaitomas, verčiamas, mėgstamas, mėgdžiojamas ir studijuojamas.                     Knyga, tai senelės laiškas dukraitei.               Autobiografinis romanas, kuriame Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove.

Dueñas, María. „Laiko gijos“
Skaitytos / 2016-12-28

Knyga apie moterį tarp meilės ir pareigos, tarp karo ir taikos, tarp Madrido ir Maroko. Lengvas, ispaniškas, truputį egzotiškas romanas, buvęs prilygintas netgi „Vėjo nublokštiems“, nors, mano galva, panašumų nedaug… Man pritrūko subtilumo, gilumo, gal – aistros. Bet šiaip – skaitosi lengvai, siužetas įdomus. Mielas romanas atsipalaidavimui.

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 277, [1] p. – ISBN 9986-39-419-8. – UDK: 884-31
Skaitytos / 2013-08-02

Tai garsios lenkų žurnalistės ir rašytojos romanas apie skaudų išbandymą respektabiliai šeimai — neįgalų vaiką. Lėliukas, mongoliukas, muminukas, Dievo vaikas —   tai vis vaikų, turinčių Dauno sindromą, apibūdinimai… Skaitydami apie tėvus, auginančius tokius „lėliukus“, mes susiduriame su didžiule neviltim ir meile, arba su susvetimėjimu, slogia psichologine atmosfera šeimoje. Bet ši knyga mane patraukė ir sužavėjo (jeigu toks žodis šioje situacijoje apskritai tinka) būtent tuo, kad dėmesys čia nukrypsta ir į paties vaiko išgyvenimus. Į tai, kad mergaitės viduje, į kurį niekas negali pažvelgti, glūdi esybė su savo jausmais ir mintimis, savo pasauliu ir savo kalba — galbūt Dievo kalba… Be galo jautriai autorė kuria paveikslą „ėliukės“, kuri išoriškai būdama negrabi, stora „pabaisa“, su nuolat iš burnos bėgančiomis seilėmis, viduje yra jautri, nuovoki būtybė, kuri suvokia žymiai daugiau negu gali išreikšti, nes „žodžiai, taip sunkiai išsprūsdavę jai iš lūpų, deformuoti, kimūs, nutrūkstantys per vidurį, dažniausiai vienskiemeniai, galvoje dėliodavosi sklandžiai nors ir lėtai“. Štai tik keletas „lėliukės“ charakteristikų: Kai kurie filmukai Myškai (toks buvo mergaitės mažybinis vardas)  keldavo siaubą kaip tik tada, kai turėdavo būti linksma: „Kai šuo Plutas mašina pervažiuodavo mažą katinėlį, kuris susiplodavo tarsi kilimėlis, Myška imdavo rėkti, ir jau nebegelbėdavo vaizdas, kaip žvėrelis po kelių sekundžių pasikelia, nusipurto dulkes…