Mara Meimaridi „Smirnos burtininkės“
Skaitytos / 2011-02-21

Praėjus daugybei metų, motina atiduoda dukrai senos giminaitės prisakytą išsaugoti skrynelę. Joje – daugiau kaip prieš šimtą metų rašyti užrašai. Mergina pasineria į jai patikėtas paslaptis, o prieš mūsų akis atsiveria anų laikų raganos pasaulis. Iš kaimo į miestą su motina atsikrausčiusi Katina apsigyvena skurdžių kvartale. Trūksta pinigų, mergina negali pasigirti grožiu, bet pažintis su burtininke turke pakeičia jos gyvenimą. Truputis kerų, truputis moteriškos išminties, ir Katina išteka už savo išrinktojo (galiausiai jų bus net keturi), perpranta verslo paslaptis (tų laikų moterims tai nėra įprasta ir paprasta), tampa sava tarp užriestanosių aukštuomenės damų. Knygoje daug moteriško klegesio, kasdieniško bruzdesio, kivirčų ir apsižodžiavimų. Kalba spalvinga, kiek netašyta ir sodri. Visai nejusti vertimo! Mano mėgstama pastraipa iš šios knygos (skaičiau ne kartą ir ne du :)): „Vos tik užuodusi verdantį gaidį, prisistatė Eftalijos katė ir apvertė puodą. Gardžiai kvepiančios gaidienos paragavo ir kiti kiemo gyviai. Kur buvus, kur nebuvus, prisistatė pasišiaušusi Vasilija, burnodama Eftaliją, kaltindama dėl tos juodos velnio išperos. Už tai pareikalavo iš Eftalijos trijų švelnios mėsos paukščių (…) Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo“. Įdomu, ar yra daugiau…

Aleksej Ivanov „Geografas gaublį pragėrė“
Skaitytos / 2011-01-12

Tai visai paprasta knyga apie vieno visai paprasto vyriškio visai paprastą gyvenimą. Tačiau knyga anaiptol ne prasta. Čia pasakojama apie jautraus, meniškos sielos personažo gyvenimo vingius, nesėkmes, paklydimus bei mažus atradimus. Žmona jo nebemyli, šeimoje auga maža dukrytė, pinigų stinga. Atsitiktinai įsidarbinęs mokykloje geografijos mokytoju Viktoras Služkinas patenka į paauglių kasdienybę, tampa jos dalimi. Pagarbą bei pripažinimą išsikovoja sunkiai, vadovaudamąsis netradiciniais ir kartais smagiais „auklėjimo“ metodais, kurie nepriimtini mokyklos valdžiai, čia bręsta dar vienas konfliktas. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša… Knygos herojus nuolankiai susitaiko su jį supančiu nedraugišku ir atšiauriu pasauliu, puikiai moka iš savęs ir iš kitų pasijuokti. Nors Služkinas nuolat supamas draugų, draugių, mokinių, visgi yra velniškai vienišas, nesuprastas, neįvertintas. Šiai knygai tinka posakis – „Būtų graudu, jei nebūtų juokinga“. Autorius puikiai perteikia niūrią buitiškai suvargintą kasdienybę, ujamo žmogaus išgyvenimus, galbūt bejėgystę , o gal tiesiog gyvenimą plaukiant pasroviui. Stebina gamtos aprašymų vaizdingumas, rodos, užmerki akis ir matai didingas girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinį Liadenajos upės vandenį. Taiklios, ironiškos, o kartais gyvenimiškos išminties kupinos mintys pagyvina knygą. Rekomenduoju visiems, kas pasiilgę geros realistiškos literatūros. P. S. Knygos originalas parašytas rusų kalba, tačiau vertimas tikrai puikus ir knygos vertės nemenkina. „ Mes niekada neklystame, jeigu tikimės iš žmogaus kiaulystės. Klystame tiktai tuomet, kai tikimės padorumo.“

Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.

Francoise Sagan „Savotiška šypsena“
Citatos , Skaitytos / 2010-11-20

Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį.  Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose. Taip knygą pristato leidykla „Tyto alba“. Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu.