Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 277, [1] p. – ISBN 9986-39-419-8. – UDK: 884-31
Skaitytos / 2013-08-02

Tai garsios lenkų žurnalistės ir rašytojos romanas apie skaudų išbandymą respektabiliai šeimai — neįgalų vaiką. Lėliukas, mongoliukas, muminukas, Dievo vaikas —   tai vis vaikų, turinčių Dauno sindromą, apibūdinimai… Skaitydami apie tėvus, auginančius tokius „lėliukus“, mes susiduriame su didžiule neviltim ir meile, arba su susvetimėjimu, slogia psichologine atmosfera šeimoje. Bet ši knyga mane patraukė ir sužavėjo (jeigu toks žodis šioje situacijoje apskritai tinka) būtent tuo, kad dėmesys čia nukrypsta ir į paties vaiko išgyvenimus. Į tai, kad mergaitės viduje, į kurį niekas negali pažvelgti, glūdi esybė su savo jausmais ir mintimis, savo pasauliu ir savo kalba — galbūt Dievo kalba… Be galo jautriai autorė kuria paveikslą „ėliukės“, kuri išoriškai būdama negrabi, stora „pabaisa“, su nuolat iš burnos bėgančiomis seilėmis, viduje yra jautri, nuovoki būtybė, kuri suvokia žymiai daugiau negu gali išreikšti, nes „žodžiai, taip sunkiai išsprūsdavę jai iš lūpų, deformuoti, kimūs, nutrūkstantys per vidurį, dažniausiai vienskiemeniai, galvoje dėliodavosi sklandžiai nors ir lėtai“. Štai tik keletas „lėliukės“ charakteristikų: Kai kurie filmukai Myškai (toks buvo mergaitės mažybinis vardas)  keldavo siaubą kaip tik tada, kai turėdavo būti linksma: „Kai šuo Plutas mašina pervažiuodavo mažą katinėlį, kuris susiplodavo tarsi kilimėlis, Myška imdavo rėkti, ir jau nebegelbėdavo vaizdas, kaip žvėrelis po kelių sekundžių pasikelia, nusipurto dulkes…

Federica de Cesco „Drugelio akys“
Skaitytos / 2011-09-17

Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi,  kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų…

Sigrid Undset „Kristina, Lauranso duktė“
Skaitytos / 2011-02-26

Yra toks įstatymas, tik nežinau kuriam puslapy, leidžiantis geroj vietoj naują pastatą ręsti tik ant senų pamatų. Panašiai yra ir literatūroj. Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba? Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai. Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip. Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus. Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova. Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“. Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą. Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.

Mara Meimaridi „Smirnos burtininkės“
Skaitytos / 2011-02-21

Praėjus daugybei metų, motina atiduoda dukrai senos giminaitės prisakytą išsaugoti skrynelę. Joje – daugiau kaip prieš šimtą metų rašyti užrašai. Mergina pasineria į jai patikėtas paslaptis, o prieš mūsų akis atsiveria anų laikų raganos pasaulis. Iš kaimo į miestą su motina atsikrausčiusi Katina apsigyvena skurdžių kvartale. Trūksta pinigų, mergina negali pasigirti grožiu, bet pažintis su burtininke turke pakeičia jos gyvenimą. Truputis kerų, truputis moteriškos išminties, ir Katina išteka už savo išrinktojo (galiausiai jų bus net keturi), perpranta verslo paslaptis (tų laikų moterims tai nėra įprasta ir paprasta), tampa sava tarp užriestanosių aukštuomenės damų. Knygoje daug moteriško klegesio, kasdieniško bruzdesio, kivirčų ir apsižodžiavimų. Kalba spalvinga, kiek netašyta ir sodri. Visai nejusti vertimo! Mano mėgstama pastraipa iš šios knygos (skaičiau ne kartą ir ne du :)): „Vos tik užuodusi verdantį gaidį, prisistatė Eftalijos katė ir apvertė puodą. Gardžiai kvepiančios gaidienos paragavo ir kiti kiemo gyviai. Kur buvus, kur nebuvus, prisistatė pasišiaušusi Vasilija, burnodama Eftaliją, kaltindama dėl tos juodos velnio išperos. Už tai pareikalavo iš Eftalijos trijų švelnios mėsos paukščių (…) Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo“. Įdomu, ar yra daugiau…

Aleksej Ivanov „Geografas gaublį pragėrė“
Skaitytos / 2011-01-12

Tai visai paprasta knyga apie vieno visai paprasto vyriškio visai paprastą gyvenimą. Tačiau knyga anaiptol ne prasta. Čia pasakojama apie jautraus, meniškos sielos personažo gyvenimo vingius, nesėkmes, paklydimus bei mažus atradimus. Žmona jo nebemyli, šeimoje auga maža dukrytė, pinigų stinga. Atsitiktinai įsidarbinęs mokykloje geografijos mokytoju Viktoras Služkinas patenka į paauglių kasdienybę, tampa jos dalimi. Pagarbą bei pripažinimą išsikovoja sunkiai, vadovaudamąsis netradiciniais ir kartais smagiais „auklėjimo“ metodais, kurie nepriimtini mokyklos valdžiai, čia bręsta dar vienas konfliktas. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša… Knygos herojus nuolankiai susitaiko su jį supančiu nedraugišku ir atšiauriu pasauliu, puikiai moka iš savęs ir iš kitų pasijuokti. Nors Služkinas nuolat supamas draugų, draugių, mokinių, visgi yra velniškai vienišas, nesuprastas, neįvertintas. Šiai knygai tinka posakis – „Būtų graudu, jei nebūtų juokinga“. Autorius puikiai perteikia niūrią buitiškai suvargintą kasdienybę, ujamo žmogaus išgyvenimus, galbūt bejėgystę , o gal tiesiog gyvenimą plaukiant pasroviui. Stebina gamtos aprašymų vaizdingumas, rodos, užmerki akis ir matai didingas girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinį Liadenajos upės vandenį. Taiklios, ironiškos, o kartais gyvenimiškos išminties kupinos mintys pagyvina knygą. Rekomenduoju visiems, kas pasiilgę geros realistiškos literatūros. P. S. Knygos originalas parašytas rusų kalba, tačiau vertimas tikrai puikus ir knygos vertės nemenkina. „ Mes niekada neklystame, jeigu tikimės iš žmogaus kiaulystės. Klystame tiktai tuomet, kai tikimės padorumo.“

Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.

Francoise Sagan „Savotiška šypsena“
Citatos , Skaitytos / 2010-11-20

Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį.  Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose. Taip knygą pristato leidykla „Tyto alba“. Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu.