Dabar, kai knygų mugės užverstos pseudoliteratūra (ir netgi premijuota!), o mėgėjų paskaitinėti širdys apkarsta nuo surogatų, atsigauni tik paėmęs į rankas kokį Granauską* ar Čigriejų.**…
Tuos du raštininkus gretinu ne atsitiktinai, o dėl to, kad jų raštai ir kalba autentiškai reprezentuoja žemaičių ir aukštaičių mentalinę pasaulėvoką, leidžia patirti tikrąjį skaitymo malonumą, kaip ir pridera literatūrai – žodžio menui. Abiejų autorių pasakojimo maniera, leksika ir sintaksė, tematika ir veikėjų paveikslai, t. y. visa, kas įprasta vadinti stilium plačiąja prasme, fiksuoja ir perteikia regiono – Žemaitijos ar Aukštaitijos – dvasią, – kitaip čia ir nepasakysi, – nes tik dvasia ir tegali būti sykiu ir niekaip neapčiuopiama, ir be galo konkreti, daiktiška, pagaunama tik artisto, menininko.
Toks ir yra H. A. Čigriejus. Savo naujausios novelių rinktinės ** pavadinimu užkodavęs šiaurrytinio Lietuvos pakraščio kvapą, svaigina juo skaitytoją. Apsakymų grožis bei patrauklumas – natūralus tradicinio ir modernaus pasakojimo sinkretiškumas. Daugelyje novelių – pusšimčio ir daugiau metų senumo laikai, ateinama ir į dabartį, o pasakotojo žiūra, universaliai prisitaikiusi ir prie archaikos, ir prie moderno, geraširdiškai, su atlaidžia šypsena bei subtiliu humoru ar ironija vis keisdama stebėjimo rakursą, fokusuoja darnos ir harmonijos idealą, persmelkiantį daugelio personažų paveikslus – Paulinos ir Jono Klingų (DIDŽIOJI KRIAUŠĖ), Jono (PABĖGĖLIAI), Antano (PO AUDROS), Elzės Būtienės (MŪŠA), Petro Digrio (BUDĖJIMO NAKTIS) bei kt. – ir liudija klasikų – V. Krėvės, A. Vaičiulaičio – žmogaus vaizdavimo tradicijos gyvybingumą.
Atrodo, čia galima būtų padėti tašką, nes verčiau mylėti, negu kalbėti apie meilę; verčiau pačiam skaityti, negu klausytis kito nuomonės.
*Romualdas Granauskas. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. Metai. 2012 Nr. 2
**Henrikas Algis Čigriejus. IR PARNEŠĖ APYNIO KVAPĄ. Vilnius. 2011.
Žymos: Čigriejus, Ir parnešė apynio kvapą, lietuvių literatūra, novelės
Pirmiausia pasakysiu – ne, neatkreipiau dėmesio, kad čia “Erškėčių paukščių” autorės knyga 
Likau maloniai nustebinta.
Antras pastebėjimas, kuriuo gal net nevertėtų dalintis – iki pusės knygos nesupratau, kas yra, bet kirbėjo toks jausmelis, kad kažkas “ne taip”. Pasirodo, policininkai šioje knygoje, priešingai nei visose dabartinėse knygose ir filmuose, nesikeikia ir apskritai yra itin mandagūs. Man patiko Perskaičiau ne kaip komercinį detektyvą, nors kūrinys parašytas visai neseniai, o kaip turtingą grožinės literatūros kūrinį.
Mokslinių tyrimų centre bandymams naudojamus gyvūnus prižiūrintys ir patalpas tvarkantys darbininkai aptinka šaldytuve kraupų radinį – jaunos moters kūno dalis. Bylą ima tirti detektyvas Delmoniko. Po padidinamuoju stiklu atsiduria visi centro darbuotojai: kam naudinga sužlugdyti šią įstaigą? Prieš akis liejasi spalvingos gyvenimo istorijos. Prireiks dar ne vienos aukos, kol atkaklusis detektyvas suras siūlo galą, vedantį į žudiko irštvą. Puikiai sudėliotas siužetas, iki pat pabaigos nepaaiškėja, kas kaltininkas. O ir pačioje pabaigoje, regis, detektyvui radus atsakymus į visus klausimus, skaitytojų laukia dar vienas netikėtumas, naujai nušviečiantis visus knygoje pateiktus įvykius. Sakyčiau, tokia daugiasluoksnė, puiki knyga
Biblioteka turi ir originalą anglų kalba, ir lietuvišką vertimą. Detektyvų gerbėjams labai rekomenduoju!
Išsikvepinusi amerikietė su aukštakulniais, Australijoje vykstanti susitikti su aborigenų gentimi. Atsiimti apdovanojimo už aborigenų integravimo į civilizuotą bendruomenę projektą, kaip ji manė.
Susitikimas, užtrukęs keturis mėnesius. Klajonė per dykumą su aborigenais. Iš pradžių – prieš jos valią. Nesiprausus, netekus iš civilizacijos gautų drabužių, kartais be vandens ir maisto, tarpusavyje bendraujant mintimis ir semiantis tos pradinės išminties, kurios nesugadinęs vartotojiškumas.
Autorė tikina, kad knyga parduodama kaip romanas tik siekiant apsaugoti jos klajonės draugus. Nuo suvarymo į bendruomenę. Perskaičiau – vienu ypu. Ar patikėjau? Ne visai: aborigenai, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti, vartoja tokius žodžius, lyg kalbėtų universitetų profesoriai. Nepaisant to, skaityti sekėsi be noro praleisti pastraipas ar lapus.
Yra nemažai įdomių minčių. Štai kad ir ši: Galima pasimokyti ir iš šliaužiojančios dykumos smėliu gyvatės, kuri periodiškai keičia savo odą. Nedaug ką galime gauti iš gyvenimo, jei mūsų įsitikinimai būnant septynerių ir trisdešimt septynerių metų lieka tie patys. Reikia nuolat atsikratyti senų idėjų, įpročių, nuomonių ar net draugų.
Tai autobiografinis rašytojo Džeko Londono pasakojimas apie flirtavimą su alkoholiu. Pavadinau flirtavimą, nes Džonas Miežius, kaip knygoje personifikuotai vadinamas alkoholis, tai laikydavosi nuo rašytojo per apgaulingai atsainų atstumą, tai priartėdavo pražūtingai arti.
Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis.
Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: alkoholis, autobiografinis romanas, Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį, Jack London
Šiek tiek iš praeities.
Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“
Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka.
Štai „Naujosios Romuvos“ žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“:
Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?
Matai – užaugau aš jau,
padėk man Dieve.
Tik obuoliai lėkštėj,
žinai, tie patys…
Juk dar atsimeni,
kaip mudu kratėm -
prinokę krito kamuoliais – gardumas.
Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas…
Tu man sakytum -
nerūkyki, vaike.
Žinau…
Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?
Dar Grįžulo Ratus,
sakei man – palydovas!
Žiūrėk!
Ir savąją princesę lyg valdovas
nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.
Tu užmigai seniai -
ir aš pati guluos…
Pažvelk -
vaikai dabar mane praaugo:
prisiminimuose,
iš nuotraukų jiems saugau
tave,
o man šalikelėj žvyruoto tako
beliko žvaigždės,
obuoliai
ir šaltas tavo kapas.
Skaičiau ir labai patiko, o kas ieškos man nesuprantamų modernizmų, ir tegu. Grybaudamas kiekvienas skiria gerus ir netikusius, literatūroj – skonio reikalas. Nors be lazdelės, svarbu ieškoti, svarbu rasti.
Bibliotekos žurnalų lentynoj daug ką galima atkasti. Nepraeikim.
Jei reiktų trumpai nusakyti, koks įspūdis perskaičius knygą, drąsiai sakyčiau PUIKUS . Jau senokai nesu patyrusi tokio malonumo skaitydama, kai gaila, jog knygos puslapiai greitai tirpsta.
Neaprašinėsiu turinio, nes kas skaitys, iškart „prilips“ prie knygos ir turinį pats sužinos. Rašytojo talentas leidžia taip tikroviškai įsivaizduoti visas scenas, kad kartais pasimeti, ar rašoma apie „įvykius“ Britanijoje ar Sovietų sąjungoje? O gal tiesiog apskritai apie tai, jog visais laikais, visose sistemose buvo, yra ir bus … kiaulių, ir … lygesnių kiaulių…
Tie, kas (vis dar) domisi mūsų dabartinės valdžios vykdoma politika, tikrai ras labai daug panašumų tarp knygoje aprašytų personažų ir mūsų politinės klounados veikėjų. Nedidelė knygelė, bet yra būtent tokia, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir … nusišypsoti, … kad ir pro ašaras.
Žymos: Džordžas Orvelas, Gyvulių ūkis, romanas, satyra
Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi, kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų… Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Cesco, de Cesco, Drugelio akys, grožinė literatūra, Japonija, romanai, samiai, samurajai
“Žmogus žino visų daiktų kainas, tačiau nežino nė vieno daikto vertės.”
“Mylėti – tai būti kažkuo daugiau negu esi.”
“Laimingi būdami mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.”
“Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis.”
“Niekada nepasitikėkit moterimi, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tau jau byloja, kad jos turi praeitį.”
“Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi savo draugams.”
“Antrą sykį teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą sykį veda tik tas vyras, kuris dievino pirmąją žmoną. Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja.”
Filmas pagal Doriano Grėjaus portretą
Žymos: Dorianas Grėjus, Doriano Grėjaus portretas, Forever Perfect, Forever Young, Oscar Wilde
“Kailiniai yra svarbi gairė moters gyvenime, perkami jie nuodugniai apgalvojus ir pasvėrus. Taigi gerai apmąstykite savo pasirinkimą. Galų gale vyrai ateina ir išeina, o geri kailiniai lieka visam gyvenimui.”
“Negali spręsti apie knygą iš jos viršelio, bet gali daug sužinoti apie žmogų iš jo batų.”
“Tikra meilė visada madinga.”
Žymos: Elegancija, Kathleen Tessaro, Romanas+Elegancijos ABC
„Knygos skirtos mirusiems, gyvuosius reikia mylėti“ – viename interviu sakė Raimundas Katilius, smuiko lietuviškasis genijus. Ir deja, knyga, pasirodžiusi prieš metus „Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“ – nusilenkimas Išėjusiajam. Gera knyga, nors ir liūdna. Pačius šviesiausius, pačius nuoširdžiausius ir teisingiausius žodžius dažniausiai mes surandam, kai žmogaus nebelieka.
Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo.
Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana.
Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“
Žymos: pokalbiai, prisiminimai, Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi, smuikininkas Raimundas Katilius
Nauji komentarai