![santar13 Šantaramas : romanas / Gregory David Roberts. Vilnius : Tyto alba, 2011. 757, [2] p. ISBN 978 9986 16 824 9](http://gerosknygos.pavb.lt/wp-content/uploads/2013/03/santar13.jpg "Šantaramas : romanas / Gregory David Roberts. Vilnius : Tyto alba, 2011. 757, [2] p. ISBN 978 9986 16 824 9")
Spalvinga knyga spalvingo autoriaus parašyta. Septyni su puse šimto puslapių: prisipažinsiu – pamačius išgąsdino. O be reikalo – įtraukė taip, lyg atrodytų – Indijoj esu, užuodžiu kvapus, matau žmones.
Ką radau knygoje?.. Pradėjau skaityti, norėdama nors šiek tiek prisiliesti prie šalies, jos kultūros, jokiu būdu nenorėjau to, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę apie Indiją :“atrasti save, prisipildyti dvasingumo…“. Ką gi, buvau pilnai patenkinta: radau įdomius žmones, jausmus, Indijos spalvas, maištingas sielas, meilę. Tiesiog radau knygą apie gyvenimą. Nesakau – būtinai perskaitykit, sakau – pabandykit paskaityti. Ir gal Jūs atrasite savo Indiją?..
Žymos: Indija, Roberts G. D., Šantaramas
Įvairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta stiklas ir lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos, nutraukiamos sutartys, trupa bulvių traškučiai. Monotoniją ardo kavos pertraukėlės, pietų pertrauka. Galima sutraukyti grandines, sudrumsti tylą.
Tai jau devintoji Jodi Picoult knyga, išleista lietuvių kalba. Pagrindinė romanų tema – šeimos drama. Autorė drąsiai neria į giliausius šeimos užkaborius, atskleidžia tamsiausias šeimos tragedijas, kurių apstu kiekvienoje šeimoje. Ši knyga apie šeimos dramą, kaip vienas sprendimas gali sukelti kortų namelio griūtį: santykių atšalimas, pasipriešinimas, skyrybų grėsmė, visuomenės pasmerkimas, paauglio maištas ir kt. problemas. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: J. Picoult, romanas, Trapumas
Šį debiutantės romaną interneto portalas „Amazon“ pripažino geriausia 2011-ųjų metų knyga.
Užverčiau paskutinį knygos lapą tiesiogine ta žodžio prasme – permušant širdžiai ir smulkiai virpant rankoms. Seniai nesu patyrus tokios psichologinės įtampos, kuria persmelktas visas romanas nuo pradžios iki pabaigos. Istorija lyg ir apie meilę, bet jeigu tai meilė, saugok mane likime… Stiprus psichologinis romanas apie ribinius emocinius jausmus: apie budelį ir auką savitarpio santykių sumaištyje. Jei tiksliau – apie meilę ir smurtą. Veikėjai atstovauja moderniajai visuomenei, yra ryškios, individualizuotos asmenybės. Nepaisant atsakingų vaidmenų viešajame gyvenime, asmeninius jų santykius galima prilyginti nevaldomai stichijai, vedančiai prie sunaikinimo ar susinaikinimo. Rašytojos stilius aštrus, nedailinamas, pasakojimas įtaigiai ir šokiruojančiai smelkiasi į tamsiausias sąmonės kertes, tikindamas, kad vieną kartą prasiveržus neapykantai ar pykčiui viskas gali tapti nekontroliuojama. Romano problematika labai aštri, labai šiuolaikiška, sutinkama šios dienos žiniasklaidos pranešimuose, gal tavo, gal draugo ar kaimyno kieme.
Žymos: Elizabeth Haynes, Į tamsiausią kampą, romanas, smurtas
„tiek tūkstantmečių žmogus ir šuo gyvena kartu, o žmogus apie šunį žino šimtą kartų mažiau, negu šuo apie žmogų… “
Rašytojos Karin Alvtegen knygą pasičiupau nesvarstydama, kadangi esu perskaičiusi visus anksčiau išleistus jos romanus. Žinojau, kad ir vėl galėsiu pasimėgauti jos psichologinėmis įžvalgomis, įtaigiu pasakojimu, įdomiais ir tuo pačiu, rodos, tokiais kasdienybėje atpažįstamais personažais.
Nesuklydau. Ir, nors beveik visuose kituose šios švedų rašytojos romanuose ryški detektyvinė linija, o šiame jos lyg ir nėra, pasakojimas įtraukia ir intriguoja.
Sekdamas šios knygos herojų likimus, nejučiomis pats sau užduodi tuos pačius klausimus, kuriuos užduoda jie (o gal tai rašytoja mums juos užduoda): ką mes atsinešame iš vaikystės ir kaip ilgai mus veikia jos įspūdžiai, išgyvenimai; kas lemia mūsų pyktį, pagiežą, pavydą, prietarus, neapykantą; kaip mūsų gyvenimus ir mūsų pačių vertybes formuoja mūsų lūkesčiai kitų žmonių atžvilgiu. Ir, ko gero, svarbiausias, bet paprasčiausias dalykas – kai žmogus suvokia, jog laimė yra ne tik imti, bet ir duoti, jis tampa laimingesnis; kai jis nustoja bijoti būti teisiamas ir vertinamas už savo nuomonę ir sprendimus, jis tampa laisvesnis ir ramesnis.
Knygoje bent trumpam sutiksite ir save patį, atpažinsite vienokią ar kitokią situaciją, kurioje galbūt kažkada buvote. Nesuklysiu ir neperdėsiu sakydama, kad rasite ir atsakymus į kai kuriuos sau dažnai užduodamus klausimus ir pasijusite taip, lyg kartu su knygos herojais būtumėte įgiję sveikos, žmogiškai kasdieniškos išminties.
Žymos: Alvtegen K., detektyvas, Tikėtina istorija
Psichologai teigia, kad norėdami suprasti, iš pradžių turime pamilti. Šalį, gyvūną, žmogų… Nes tik mylėdami mes įsigiliname į savo meilės objekto jausmus, mintis, poelgius. Ir kuo labiau mylime, tuo geriau suprantame.
Pacituosiu vienintelę rašytojo mintį: „tiek tūkstantmečių žmogus ir šuo gyvena kartu, o žmogus apie šunį žino šimtą kartų mažiau, negu šuo apie žmogų… “
Tai pasako labai daug…
Jautri, kupina meilės, ilgesio ir švelnaus jumoro knyga apie žmogų ir jo keturkojį draugą.
Mylintys šunis tikrai liks sužavėti. Beje, mylintys gerą literatūrą — irgi.
Žymos: Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis, lietuvių apysaka, Romualdas Granauskas
Knygą paskolino kolegė airė. Kad gerai praleisčiau laiką kelionėje. Praleidau:-) Skrisdama su „Lufthansa“, nes tą dieną nebuvo kito varianto, o jau tikrai norėjosi namo, mintyse burnodama dėl prestižinių oro linijų vėlavimo (turint omeny, kad „Ryanair“ vėluoja tikrai itin retai), gaišimo dėl jungiamojo skrydžio ir, žinoma, neadekvačios kainos. Beje, skyrelį, kur Mickas reiškia savo pašaipią nuomonę apie „Lufthansą“, skaičiau būtent tuo metu.
Lietuvos bibliotekose knygos lyg ir nėra. Nors šiais laikais tai ne problema, yra ir kitokių būdų gauti paskaityti knygą.
„The little book of Mick“ - „Ryanair“ skrydžių bendrovės vadovo Michael O’Leary, pagarsėjusio nevaldoma kalba, skandalingais sprendimais ir itin sėkmingu verslu, požiūriai.
Žmogaus, skraidymą padariusio ne turtingųjų privilegija, bet daugeliui prieinama paslauga. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Michael O’Leary, O’Leary, Ryanair; oro linijos
Su malonumu perskaičiau R. Gary „Aitvarai“ ir taip norisi pasakyti vienu žodžiu apie knygą „gera“.
Koks gi romanas be meilės? Jos čia suras kiekvienas ir ji bus visokia: nuo pagrindinio herojaus Liudo jaunatviškos ir jau subrendusios, netgi fanatiškos meilės lenkaitei Lilai iki tikros, nesumeluotos meilės Tėvynei.
Man artimesnė prie širdies ir gilesnį įspūdį paliko paprastų, eilinių prancūzų meilė savo kraštui, savo Tėvynei. Romane ji pavaizduota labai įdomiai keliomis linijomis- Ambruaza Fleri myli tyliai gamindamas aitvarus, jo draugo Marseleno Diupra meilė labai „garsi“ nes jo misija karo metu išlaikyti savo restoraną „Žavusis kampelis“ tokio aukšto lygio jog nedrįsta nei vokiečiai nei amerikiečiai jo darbo trikdyti ir netgi sąvadautojos ponios Žiuli personažas žavus ir vertas pagarbos už jos atsidavimą savo šaliai.
Romano personažams persipynusios realybės ir pasąmonės klajojimas karo metais padeda išgyventi sunkumus ir dalyvauti pasipriešinimo kovoje.
Knyga verta pagarbos ne tik už turinį, tačiau už visai kitokį žvilgsnį į karo luošinamus likimus, ir už gilų vidinį žvilgsnį į žmogaus išgyvenimus.
Pasiilgote tikros knygos? Siūlau imti į rankas „Aitvarus“ ir pasileisti į malonaus skaitymo kelionę.
Gerai, kad šios knygos pristatymą ant galinio viršelio pamačiau tik ją perskaičiusi. Būčiau neužsikabinusi. Rašoma, kad rašytoja iš Londono ima susirašinėti su Gernsio salos gyventoju ir palaipsniui susipažįsta su saliečių gyvenimo istorijomis, nutikusiomis II pasaulinio karo metais, galop ten nuvykusi suranda meilę.
Man tai – knyga apie skaitymą. Kaip knygos pakeitė žmonių gyvenimus ir santykius. Istorijos pateikiamos laiškais: salos gyventojai rašo Džiuljetai, o ji savo ruožtu pasakoja draugams.
Nuostabi knyga, smagi, šviesi, nors dažnai rašoma apie skausmingus išgyvenimus. Beje, tai pirma mano skaityta knyga, kurioje aprašomi net tik žiaurūs, bet ir labai žmogiški, kilnūs okupantų vokiečių poelgiai.
Pavadinimas keistokas. Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija. Tačiau jis nebeatrodo nei keistas, nei juokingas, kai sužinai, iš kur kilo. Leidėjai sako, kad knygos gerbėjai iš viso pasaulio iki šiol plūsta į Gernsio salą ir užkandinėse ieško bulvių lupenų pyrago.
Nedaug turime epistolinės lietuvių literatūros, o tokios, kurią galėtum skaityti nelyginant Šv. Raštą, suvokdamas jos nekasdienišką, tačiau egzistenciškai būtiną kiekvienam, gyvenančiam ne vien duona, prasmę, lyg ir išvis nebuvo. Na, gal M. K. Čiurlionio LAIŠKAI SOFIJAI**, o dabar – A. J. Greimo ir A. Kašubienės korespondencija.*
Pradėjus palyginimu, savaime randasi ir kiti. Visa knyga – tarsi didžiausios prabos sonetas, ignoruojantis formaliąsias dogmas ir išgryninantis žanro esmę – subtiliausias dvasines peripetijas, filigranišką minčių struktūrą, iki katastrofos augančią santykių įtampą. Tačiau idėja ir dvasia nugali, tik apsinuogina savitas žmogaus individualumas, nupučiamos nesusikalbėjimo dulkės, paklojami pamatai tolesniam vaisingam bendradarbiavimui. Tačiau svarbiausia, kad LAIŠKAI ne tik supažindina su dviem iškiliomis kūrybinėmis asmenybėmis – mokslininku bei menininke, – bet ir atskleidžia daug bendražmogiško, universalaus.
Deja, tokio susižavėjimo nekelia redaktorės darbas. Jau skaitant REDAKCINES PASTABAS, užkliūva semantizmas „neženkliai“ ( = nežymiai, nedaug, mažai, šiek tiek…) ir siaurai bei formaliai traktuojami redagavimo principai. Kadangi redagavimas – sudėtinga specifinė tema, pasakytina tik tiek, kad būtina šalinti kalbos faktus, darkančius jos sistemą, t. y. kalbos dvasią. Tokie yra semantizmai ir gramatikos iškraipymai, pvz., „gaunasi“ ( = pasidaro, tampa, išeina…), „statomų“ ( = keliamų ), „davinių“ ( = duomenų), „tame“ ( = tai ), „vietoj padėjimo“ ( = užuot padėjęs, padėjus), „pas skulptorių“( = skulptoriui ), „epistoliariniai“ ( = epistoliariškai), „lygsvara“ ( = pusiausvyra ), „dalinai“ ( = iš dalies) ir t. t., ir pn. Išvardytų tipų kalbos negerovių knygoje apstu, o jų pašalinimas tikrai nebūtų sumenkinęs turiningo kalbos grožio bei intriguojančio kalbėjimosi, kurių autentiškumu, kaip teigia redaktorė, ji itin rūpinosi.
*Aleksandra Kašubienė. ALGIRDO JULIAUS GREIMO IR ALEKSANDROS KAŠUBIENĖS LAIŠKAI 1988-1992. Baltos lankos. 2008
** M. K. Čiurlionis. LAIŠKAI SOFIJAI. Vaga. 1973
Nauji komentarai