Šiek tiek iš praeities.
Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“
Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka.
Štai „Naujosios Romuvos“ žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“:
Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?
Matai – užaugau aš jau,
padėk man Dieve.
Tik obuoliai lėkštėj,
žinai, tie patys…
Juk dar atsimeni,
kaip mudu kratėm -
prinokę krito kamuoliais – gardumas.
Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas…
Tu man sakytum -
nerūkyki, vaike.
Žinau…
Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?
Dar Grįžulo Ratus,
sakei man – palydovas!
Žiūrėk!
Ir savąją princesę lyg valdovas
nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.
Tu užmigai seniai -
ir aš pati guluos…
Pažvelk -
vaikai dabar mane praaugo:
prisiminimuose,
iš nuotraukų jiems saugau
tave,
o man šalikelėj žvyruoto tako
beliko žvaigždės,
obuoliai
ir šaltas tavo kapas.
Skaičiau ir labai patiko, o kas ieškos man nesuprantamų modernizmų, ir tegu. Grybaudamas kiekvienas skiria gerus ir netikusius, literatūroj – skonio reikalas. Nors be lazdelės, svarbu ieškoti, svarbu rasti.
Bibliotekos žurnalų lentynoj daug ką galima atkasti. Nepraeikim.
Jei reiktų trumpai nusakyti, koks įspūdis perskaičius knygą, drąsiai sakyčiau PUIKUS . Jau senokai nesu patyrusi tokio malonumo skaitydama, kai gaila, jog knygos puslapiai greitai tirpsta.
Neaprašinėsiu turinio, nes kas skaitys, iškart „prilips“ prie knygos ir turinį pats sužinos. Rašytojo talentas leidžia taip tikroviškai įsivaizduoti visas scenas, kad kartais pasimeti, ar rašoma apie „įvykius“ Britanijoje ar Sovietų sąjungoje? O gal tiesiog apskritai apie tai, jog visais laikais, visose sistemose buvo, yra ir bus … kiaulių, ir … lygesnių kiaulių…
Tie, kas (vis dar) domisi mūsų dabartinės valdžios vykdoma politika, tikrai ras labai daug panašumų tarp knygoje aprašytų personažų ir mūsų politinės klounados veikėjų. Nedidelė knygelė, bet yra būtent tokia, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir … nusišypsoti, … kad ir pro ašaras.
Žymos: Džordžas Orvelas, Gyvulių ūkis, romanas, satyra
Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi, kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų… Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Cesco, de Cesco, Drugelio akys, grožinė literatūra, Japonija, romanai, samiai, samurajai
“Žmogus žino visų daiktų kainas, tačiau nežino nė vieno daikto vertės.”
“Mylėti – tai būti kažkuo daugiau negu esi.”
“Laimingi būdami mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.”
“Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis.”
“Niekada nepasitikėkit moterimi, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tau jau byloja, kad jos turi praeitį.”
“Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi savo draugams.”
“Antrą sykį teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą sykį veda tik tas vyras, kuris dievino pirmąją žmoną. Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja.”
Filmas pagal Doriano Grėjaus portretą
Žymos: Dorianas Grėjus, Doriano Grėjaus portretas, Forever Perfect, Forever Young, Oscar Wilde
“Kailiniai yra svarbi gairė moters gyvenime, perkami jie nuodugniai apgalvojus ir pasvėrus. Taigi gerai apmąstykite savo pasirinkimą. Galų gale vyrai ateina ir išeina, o geri kailiniai lieka visam gyvenimui.”
“Negali spręsti apie knygą iš jos viršelio, bet gali daug sužinoti apie žmogų iš jo batų.”
“Tikra meilė visada madinga.”
Žymos: Elegancija, Kathleen Tessaro, Romanas+Elegancijos ABC
„Knygos skirtos mirusiems, gyvuosius reikia mylėti“ – viename interviu sakė Raimundas Katilius, smuiko lietuviškasis genijus. Ir deja, knyga, pasirodžiusi prieš metus „Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“ – nusilenkimas Išėjusiajam. Gera knyga, nors ir liūdna. Pačius šviesiausius, pačius nuoširdžiausius ir teisingiausius žodžius dažniausiai mes surandam, kai žmogaus nebelieka.
Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo.
Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana.
Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“
Žymos: pokalbiai, prisiminimai, Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi, smuikininkas Raimundas Katilius
Senovėje vienas Rytų valdovas įsakė išminčiui patarėjui parašyti žmonijos istoriją. Po kelerių metų išminčius atvedė valdovui knygomis apkrautą kupranugarį.
– Senas esu, nebeperskaitysiu, sutrumpink, – tarė valdovas.
Po kurio laiko pas sunkiai sergantį valdovą knyga nešinas vėl atėjo išminčius.
– Matai, mano laikas baigiasi, papasakok trumpai, kaip viskas buvo, – pratarė ligonis.
– Jie gimė, gyveno ir mirė, – pasilenkęs į ausį sušnibždėjo išminčius.
Reiškia: sudėtingiausius dalykus galima perduoti glaustai ir prasmingai.
Apie Stalino laikais lietuvių tautą ištikusias nelaimes – trėmimus, kalėjimus, lagerius – rasime daug knygų ir prisiminimų. Kiekvieno jų autorius pro savo atminties langą, iš savo apžvalgos bokštelio pagal sugebėjimus verpia praeities siūlą. Atsiveria ne tik literatūriniai gabumai, bet ir matymo laukas, požiūris į išgyvenimus, mokėjimas apibendrinti laikus ir įvykius.
Peržvelgus tremties prisiminimų literatūros lentyną, išsiskiria dvi nestoros knygos: Olgos Merkienės „Aš – Olga, Juozo žmona“ ir Jurgio Gasiūno „Ledinio pragaro ratai“.
Paperka jų nuoširdumas, per moterišką ir vyrišką širdį perleistos likimo tragedijos atkūrimas.
Žymos: Gasiūnas, Jurgis Gasiūnas, literatūra apie tremtį, Merkienė, Olga Merkienė, tremtis
Istoriją pasakoja veidrodžiai. Apie merginą, slaugančią seną moterį. Ir šios istoriją, kai ji pati slaugė tris senutes – norinčias gyventi, kuriančias iliuzijas, bet kenčiančias: nuo ligų, senatvės, negalėjimo… Mirtys … Eutanazija ar nužudymas? Galop – aiškus nužudymas. Dėl ko? Laikraščiuose pateikta versija atrodo gana logiška. Skaitytojas ja nepatikės. Nes jis žino istoriją, kurią pasakojo veidrodžiai.
Kaip rašoma knygos pristatyme, literatūros kritikai apie autorę sako: Jeigu E. A. Po būtų turėjęs dukterį, ji būtų turėjusi dukterį ir ši taip pat būtų turėjusi dukterį, būtų nesunku suprasti, iš kur kilusi rašytoja.
Žymos: lenkų literatūra, lenkų romanai
Visai pamiršome pasakyti gerą žinią – bibliotekoje turime naują Nick Hornby knygą „Juliet, naked“. Ji išleista 2009-aisiais, kitos Lietuvos bibliotekos dar neįsigijo.
Žlungantys santykiai, neišsipildžiusios svajonės, aistra muzikai…
Šis romanas lyginamas su Hornbio „High Fidelity“.
Gal kas jau skaitėte? Pakomentuokite – ir padovanosime Jums Hornbio „About a boy“ (tiesa, nenaują, truputį nuzulintą). Kreipkitės į Abonemento skyrių I aukšte:-) Beje, padovanoti turime tik vieną knygą.
Pasvarstykim, kodėl žmogus į bažnyčią nešasi maldaknygę? Juk jis žino, kad ten ras ir susitiks su Viešpačiu, išsakys Jam savo džiaugsmus ir rūpesčius, atrodytų – ką ta maldaknygė pridės, kam ji reikalinga?
Maldaknygė yra tarsi žemėlapis keliautojui, nurodantis trumpiausią minčių kelią, aiškiausią jų išdėstymą.
Už lango pavasaris, artėja džiaugsmo metas. Kaip ir į bažnyčią, negali jį sutikti susiraukęs ir piktas. Šviesių minčių srovei trumpiausią kelią atrasim skaitydami Akselio Miuntės knygą „Knyga apie San Mikelę“.
Knygą apie Italijos Kaprio salos, ir ne tik jos, žmones ir žvėrelius, kokie jie, nors toli, suprantami ir šviesūs, kartais graudūs, kartais juokingi. (Bet dėl viso pikto praleiskite „Neapolio“ skyrelį)
Knyga užaugusiems žmonėms…
Žymos: Akselis Miuntė, Axel Munthe, Italija, Kaprio sala, Kapris, Knyga apie San Mikelę, Miuntė, San Mikelės vila
Nauji komentarai