Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus.
Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“.
„Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši. Skaitykite kitą šio įrašo dalį »
Žymės: Benedikto slenksčiai, Černiauskaitė, Kazimiero Barėno premija, Laura Sintija, Laura Sintija Černiauskaitė, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, literatūros premijos, Virginija Januševičienė
Šią knygą baigiau skaityti tik vakar, tačiau apie ją rašyti nėra lengva. Kaip ir nėra lengva ją skaityti. Nors veiksmas vyksta 1947-ųjų Niujorke, pagrindinis pasakojimas nukelia į prieškario Lenkiją, Antrojo pasaulinio karo metų Krokuvą ir Varšuvą. Knygos herojė Sofi taip paprastai pasakoja apie tai, ką jai teko iškęsti Aušvico koncentracijos stovykloje, jog labai lengva įsijausti… Knygos įtaigumą sustiprina tai, jog, kaip rašoma, autorius pažinojo Sofi prototipą.
Visgi ji nėra vienintelė knygos herojė. Pasakotojas – 22 metų jaunuolis Stingas, pradedantysis rašytojas. Išsinuomavęs kuklų kambarį, taip pat „gauna“ ir išskirtinius kaimynus – minėtąją Sofi ir mokslininką Nataną. O toliau viskas vyksta natūraliai: meilės trikampis (jeigu galima taip pavadinti, nes Sofi, kad ir kas benutiktų, visa širdimi atsidavusi Natanui), draugystė, mįslingi mokslininko Natano atradimai ir po truputį atsiskleidžiančios įsimylėjėlių paslaptys. Beje, tas paslaptis sužinojo tik Stingas, o įsimylėjėliai taip ir liko vienas apie kitą nesužinoję esminių dalykų…
P.S. Nerekomenduoju tiems, kuriems patinka laimingos pabaigos… 
Žymės: Aušvico koncentracijos stovykla, Sofi pasirinkimas, William Styron
Viename iš komentarų “svaigau” apie šią knygutę. Radau, visai netyčia, perskaičiau dar sykį – pojūčiai tie patys. Pasidalinau su pussesere – vėliau susitikusios “pasvaigom” abi, jos vyras dar juokėsi, kad nors abi skaitėm, viena iš kitos naujų dalykų išgirdom.
Taigi, feljetonų rinkinys apie Pamažupių kaimą ir linksmuolius pamažupiečius. Ar prisimenate, kaip el. paštu persiuntinėdavome vieni kitiems linksmas istorijas iš serijos “Katino dienoraštis”, “Laiškas mamai iš stovyklos” ir pan.? Čia tas pats… Tikiuosi, nereiks nieko daugiau pasakoti, užteks pacituoti.
“VI.11 Pirmą kartą gyvenime supykau ant savosios Onos… Įsivaizduokite: išvažiavo su dukterėčia Špokiene į rajoną. Grįžo atgal – už galvos stveriuosi: visos mano senės suknelės į minusus suvarytos. “Mini mada. Labai modern, dėde!”, – pasakė Špokienė. Gal jai ir modernu, bet kokia iš mano šešiasdešimtmetės Onos mini? Ilga kaip žardas. Kaulėta, kojos nuo vaikystės rachito kaip ratlankiai išlenktos…
VI.13 Gaila seno kiemsargio Brisiaus. Šuo antra savaitė negali išsimiegoti. Per visą mėnulio pilnatį iki aušros Špoko giminaitis, studentas su barzda, ne tik muzikos klausosi, bet ir pats bando kurti… Brisius, palikęs savo būstą, išdūmė palaukėmis…
VI.15 Užmokėjau milicijoje baudą, ir dar draugiškas teismas mane svarstys. Mat užvakar atvyko pailsėti pusbrolis chemikas…. Jis pakeitė išvykusį poetą Špoką su žmona. Pusbrolis chemikas nutarė pritaikyti savo mokslines žinias naminės varyme. Nutvėrė jį mano pirtelėje milicijos įgaliotinis Pinta…
VI. 24 Ryte pasigirdo beldimas į duris. “Sveikas, seni, – paplojo man per kaulėtą petį toks ilgšis su tautiniu kaklaraiščiu. – Mes negavom vietų Palangoje. Tai pas tave pailsėsime. [...] vakarais kaimo kraštotyra ir tautosaka užsiimsime. [...] Istoriją jis jau seniai praturtino: kartu atvyko jo sūneliai – Mindaugas, Traidenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir Jogaila. Dukterys – Gražina, Aldona, Birutė… [...] Kai išvyko brangūs sveteliai, kaime pasigedome švento Jurgio statulėlės su visu ąžuolu, senelio klumpių [...] Iki šiol mano Ona negali atsistebėti. “Kam, sako, reikia krašto istorijai rėčio su avižinėm kruopom?” Mada lieka mada, suprantam, bet kam kiaulystes krėsti? Įrašė į magnetofoną ūkio vadovo gimtadienio balių ir paleido per Vilniaus radiją kaip folkliorą…”
Paskaitykite 
Žymės: Misevičius
Toni Morrison – amerikietė rašytoja, 1993 m. Nobelio literatūros premijos laureatė.
Jos herojės – daugiausia juodaodės moterys. Knygos nėra kupinos šviesos ir džiaugsmo, jose vaizduojama niūri būtis.
„Sula“ – apie dvi drauges – Sulą ir Nelę, jų santykius nuo pat vaikystės iki moterystės, apie Dugną, kuris yra kalvos viršūnėje, nes ten žemės nederlingos ir nereikalingos, ir kuriame gyvena juodaodžiai. Apie pasirinkimą ir išsilaisvinimą. Iš savo pasirinkimo. Apie išdavystę, kuri pasirodo nesanti tokia reikšminga kaip draugystė…
Sula – kitokia nei visa gyvenvietė. Ji nepasiduoda visų čia gyvenančių gyvenimo scenarijui: išvažiuoja ir grįžta tokia, kad visiems kelia pasipiktinimą…
Knygos anotacijoje rašoma, kad ji – apie draugystę. Iš tiesų viską supranti knygos pabaigoje.
Po to, kai Sula nuvilioja Nelės vyrą (jei tai galima vadinti nuviliojimu – juk pats to labai norėjo), draugių santykiai atvėsta. Tiksliau, tai Nelė nusivilia ir pyksta.
Bet kai Sula guli mirties patale, Nelė ją aplanko. Iš smalsumo? O kai ji miršta, staiga supranta – nepaisant nieko, Sula ir jos draugystė yra tai, ko jai trūksta labiausiai.
Tuo metu kaime reikalai staiga ima šlyti. Nes nebėra Sulos, kurios čia visi nekentė ir tarsi norėdami ją pranokti iš neapykantos stengėsi būti doresni, nei iš tiesų yra…
Žymės: Morrison, Sula, Toni Morrison
Apie šią nuostabią knygą išgirdau viename forume. Visai nesitikėjau jos rasti bibliotekoje, kadangi naujas knygas skaitytojai greitai išgraibsto. Bet man pasisekė. Atnešusi perskaitytas knygas iš karto pastebėjau ,,Vanduo drambliams‘‘ ir tuoj pat čiupau. Mat jau ne kartą buvo taip, kad iš pat panosės skaitytojai paima mano norimą knygą.
Prisipažinsiu, jau seniai taip greitai nebuvau perskaičiusi tokio storumo knygos. Puslapiai vertėsi greitai, o laikas, rodos, sustojo. Beplepėdama sužinojau, kad ši knyga nesulaukė tokio populiarumo, kokio yra verta. Apie ją dar nesu skaičiusi nė vieno blogo komentaro. Užėjusi į šį tinklaraštį ir neradusi atsiliepimo apie šią knygą supratau, kad tiesiog turiu jums papasakoti apie ją, kad ir Jūs pajustumėte skaitymo malonumą, kurį suteikia ši knyga.
Na, o istorija prasideda senelių namuose, kur devyniasdešimtmetis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Tuomet buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į jo praeitį, kur jis pats ragavo darbo cirke.
Cirkas. Kad knyga bus būtent apie tai galima spręsti ir iš pavadinimo, ir iš viršelio. Cirkas man niekada nepatiko, nepatinka ir dabar – perskaičius knygą. Skaitykite kitą šio įrašo dalį »
Knyga „Talentingasis misteris Riplis“ į mano rankas pakliuvo atsitiktinai – radau ją bibliotekos neseniai grąžintų knygų vežimėlyje (mėgstu kartais pašniukštinėti, kas skaitoma ). Suintrigavo teiginys anotacijoje – „Talentingasis misteris Riplis“ laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų.“ Nors detektyvais labai nesižaviu, tačiau kodėl gi neperskaičius „vieno geriausių“?
Ir tikrai nepasigailėjau. Tai puiki knyga atostogoms – lengvai skaitoma, intriguojanti, tokia, kurios negali ilgesniam laikui padėti į šalį, norisi žinoti, KAS toliau. Be to veiksmas vyksta užburiančioje Italijoje, beveik jauti saulės šilumą, pajūrio vėją ir šviežių prinokusių vaisių skonį.
Dar vienas faktorius, skatinęs kuo greičiau perskaityti knygą – noras pažiūrėti filmą, sukurtą knygos motyvais (http://www.youtube.com/watch?v=1CfVgcSltjc). Nežinau kaip Jums, bet man nebeįdomu skaityti knygą, kai pažiūriu filmą. Todėl džiaugiausi, jog nemačiau šio filmo anksčiau. Dažniausiai knyga man pasirodo įdomesnė nei filmas, tačiau šįkart dėčiau lygybės ženklą…
Rekomenduoju abu – ir perskaityti knygą, ir pažiūrėti filmą. Tokia seka, kokia Jums patinka .
Žymės: Highsmith, Patricia Highsmith, Talentingasis misteris Riplis
Šmaikšti ir ironiška knyga, parašyta moters, vardu Mina, dienoraščio forma. Ši moteris turtinga, išmintinga, turinti viską, apie ką galima svajoti. Tačiau, priklausydama elitui, Mina stebi visą jo tuštybę, žmonių kvailumą bei gobšumą ir atvirai iš jo juokiasi. Netrūksta ir vyrų daržui skirtų akmenukų. Knygos herojė nevengia pasišaipyti iš vyrų silpnybių, jų kvailumo, žavėjimosi viskuo, kas yra amerikietiška. Knygoje linksmai pasakojama Minos gyvenimo istorija: kaip ji uždirbo pirmąjį savo milijoną, kaip sutiko savo gyvenimo vyrus, kaip tapo turtinga ir visų geidžiama verslininke. Knygoje gausu “auksinių minčių”, kurios ne tik itin taiklios, bet ir šmaikščios.
- “Viena maža ypatybė skiria vyriškį nuo kiaulės: vyriškis nuolat reikalauja iš savo globėjos švelnumo ir maisto, o kiaulė – tiktai maisto. Bet kaip kiaulės, taip ir vyriškio nevertėtų laikyti namuos tik dėl to, kad reikia su kuo nors bendrauti. Kam pirkti atsargines automobilio dalis, jei gyveni prie geležinkelio šlagbaumo ir gali prisirinkti jų veltui.”
“Netrukdyk vedusiam vyrui sakyti komplimentų svetimai moteriai, nes savo žmonai jis vistiek jų nesakys.”
“Aš iš patyrimo per daug jau gerai žinojau, jog nė vienas daiktas pasaulyje neatsiranda iškart gatavas, o ypač – vyras, jį reikia visą laiką auklėti ir auklėti.”
Žymės: Gražioji kiaulininkė, Martis Larnis, suomių literatūra
Apskritai tai mane nervina net ir pats žodis „bestseleris“, nesąmoningai vengiu knygų, kurias skaito visi. Bet šią nutariau paskaityti todėl, kad ne kartą teko nusivilti turizmo gidais ir sukomercintais turistų traukos objektais, tikėjausi užsikabinti už ko nors kitko, kas būtų verta pajusti, patirti, pamatyti ar suvokti Anglijoje. Be to, imponavo, kad autorius nemėgsta Erlicko humoro. Supratau: bus kitaip. Ir buvo!
Perskaičiau per kokius tris vakarus. Sužinojau daug ir apie lietuvius, t. y. mus, kaip atrodome iš išorės svetimtaučiams, ypač turintiems garbingas ir teisingas tradicijas, ne tik apie anglus. Nevardysiu, ką lankysiu jau netrukus, bet ši knyga tikrai turėjo įtakos mano artimiausiems maršrutams po Londoną.
Kadangi nesu jokia recenzentė, rekomenduoju paskaityti Justino Žilinsko recenziją „Lietuvos ryte“ ir Simono Bartkaus – jo tinklaraštyje.
O apskritai būtų įdomu išgirsti nuomones tų, kuriems ši knyga nepatiko: t. y. ko jie tikėjosi ir ką joje rado.
Žymės: Andrius Užkalnis, Anglija, Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, Užkalnis
Autorius – suomių novelistas, kurio kūryba pasižymi realizmu ir savitu humoru. Tai vienintelė šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą. Iš viso jis yra parašęs 37 kūrinius.
Pagrindinis veikėjas yra Konsta Piulkianenas. Jis – vietinis kaimo gyventojas, išminčius, turintis savitą požiūrį į gamtą, pasaulį. Knygoje pasakojama, kaip jis praleidžia vasarą su dviem mokslininkais, kurie tiria vietinių apylinkių gamtą ir paukščius. Jis mano, kad gamtoje viskas suplanuota, viskas turi savo laiką ir vietą. Jam viskas įdomu, jis turi apie viską savo nuomonę.
Konsta nėra ragavęs daug mokslo, todėl dažnai jo požiūris į įvairius dalykus atrodo naivus. Man labai patiko, kaip jis samprotauja apie apsisaugojimą nuo „atomo“ – atominės bombos sprogimo. Vieną dieną po mišką vaikščiodamas Konsta įkrito į duobę ir taip rado urvą, kuriame galėtų apsisaugoti nuo „atomo“. Pasitaupęs pinigų, jis ketina nusipirkti maisto skardinėse, džiovintų bulvių. Vandens ketina semtis iš požeminės upės. Taip paprastai jis ruošiasi išspręsti globalinę problemą.
Be to, Konsta tikras pokštininkas. Išlenkęs taurelę jis pasijaučia esąs mokslų magistras ir imasi gydyti vietinį gyventoją. Štai jo receptas: tuščią butelį užkasti skruzdėlyne, kai iki pusės prilįs skruzdžių, užpilti jas verdančiu vandeniu ir nukošti. Pripjaustyti kiaulpienių, įpilti degtinės ir įdėti šaukštą deguto. Tai esą sunaikina lervas galvoje!
Tokių juokingų vietų begalės. Jeigu Jūs dar neskaitėt šios knygos, patariu perskaityti ją, nes tai labai įdomi knyga.
Žymės: Huovinen, Laukymės išminčius, suomių literatūra, Veikas Huovinenas, Veikko Huovinen
Amerikiečių rašytojo debiutinė knyga, pretendentė į geriausią 2009 m. verstinę knygą. Suintrigavo tai ir K. Kazijevaitės parašyta recenzija (http://www.llvs.lt/?recensions=634).
Ši knyga apie žiurkiną, alkoholikės motinos (žiurkės!) atsivestą iš sudraskytų knygos lapų susuktoje gūžtoje, nepritapusį nei savame, žiurkių, nei taip geidžiamame žmonių pasaulyje. Panašu, kad visiškai atitrūkti nuo žiurkių jam trukdo tik žiurkės pavidalas, nes daugiau personažas yra sužmogintas iki pat uodegos galiuko ir primena vienišą, kitų nesuprastą mąstytoją. Paskutinis vadoje Firminas yra knygų žiurkė visom prasmėm: prigimtine ir gyvenimo būdo. Stokodamas motinos pieno, alkį malšina grauždamas knygas, galiausiai išmoksta skaityti ir pradeda iš tiesų „ryti“ kūrinį po kūrinio. Sužavėjo autoriaus jautriai ir su subtiliu humoru perteikti, o vertėjos taikliai išversti, žiurkino išgyvenimai ir džiaugsmai: viena vertus, Firminas yra tikras eruditas (tai matyti net iš to, kaip jo personažu autorius formuluoja mintis), tačiau jam nesvetimos ir nedidelės nuodėmės: naktimis įsliūkinęs į kino teatrą, jis žiūri pornografinius filmus.
Vietomis būtų buvę graudu skaityti apie tą vienišių, jei ne jo monologų perliukai. Manau, kad vertimas šį kartą tikrai prilygsta originalui, o kad suviliočiau skaityti ir kitus, cituoju vieną iš man smagiausių vietų:
„Apniktas – įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu apnikai kažką, tai pats prašaisi bėdos. Vieną dieną šnekučiavausi bare su tokiu žmogėnu, kuris pasiteiravo, kuo aš gyvenime užsiimu. Atsakiau: „Apninku“. Maniau, nuskambės ironiškai, bet jis nepagavo. Pagalvojo, kad „bankininku“, ir ėmė kaulyti patarimo, kur jam dėti savo pinigus. Taigi patariau investuoti į statybas. Subingalvis.“
Skaičiau ir juokiausi. Ir visiems pasakojau. Tokia ta žiurkiška išmintis.
Žymės: Firminas, Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai, Sam Savage, Savage
Nauji komentarai