Paskelbė Skaitytoja, 2016 m. sausio 22 d.

„…beveik pamirštu, jog mūsų sienos popierinės, mūsų gyvenimai iš stiklo, kad vėjo šuoras gali mus parblokšti, kad žiemos pūga gali mus nunešti.“

Paskelbė Virginija S., 2016 m. sausio 19 d.

Išties ryškus literatmerginatraukiny3d1ūrinis autorės Paulos Hawkins debiutas. Ryškus tuo atžvilgiu, jog prikausto dėmesį ir skatina perskaityti knygą „vienu prisėdimu“. Asmeniškai man tai buvo savaitgalio knyga, nes pradėjus skaityti norėjosi užbaigti, sužinoti, į ką išsivystys įtemptas siužetas, o vienai knygai, kuri yra tikrų tikriausias psichologinis trileris,  užvis geriausia paskirti savaitgalį.

Kelių atskirų veikėjų likimai iš pradžių, rodos, yra visai tarpusavyje nesusiję – kai kuriuos iš jų pagrindinė herojė mato tik pro traukinio langą, apie kitus sužinome iš jos skaudžių prisiminimų… Siužetui, lyg tam traukiniui, įgyjant pagreitį, likimai, lyg atskiros dėlionės dalys, pamažu pradeda artėti vieni prie kitų, kol galų gale tampa nebeatsiejami. Įvykių centre – gana vieniša, kol kas nesėkmingai po skaudžių permainų asmeniniame gyvenime bandanti atsigauti mergina vardu Reičelė. Keisčiausia, kad jos paveikslas, nors autorės ir prisodrintas aštrių, nemalonių potėpių, ilgainiui tampa patraukliausias. Daug patrauklesnis už paveikslus tų, į kuriuos Reičelė žiūri susižavėjusi, įsivaizduodama, jog jų gyvenimas yra tobulas ir jie patys tobuli… Tikriausiai skaitytoją ir žavi būtent Reičelės paprastumas, teisingumo jausmas, nuoširdumas. Nors supranti, jog ji – tik romano veikėja, užversdamas paskutinį knygos puslapį nuoširdžiai mintyse jai linki laimės. Kaip ir visiems palūžusiems, bet bandantiems, norintiems atsitiesti ir gyvenimą pradėti iš naujo.

Visgi, nors knyga ir patiko, pabaigoje kiek nusivyliau. Veikėjas, „įkūnijęs blogį“, pasirodė šiek tiek netikroviškas, lyg koks robotas. Galbūt autorė siekė  kuo didesnio įspūdžio. Ką gi, bet kuriuo atveju jai tai pavyko. Vis viena už pabaigą labiau vertinu jos gebėjimą meistriškai išlaikyti įtampą pasakojant pačią istoriją. Vien dėl to verta skirti laiko šios knygos skaitymui (jei tik trokštate paklaidžioti žmonių sielų labirintais). O kas jau skaitė Gillian Flynn „Dingusią“ ar Elisabeth Haynes „Į tamsiausią kampą“, tą ši knyga tikrai sudomins!

 

Žymos: ,

Paskelbė Virginija S., 2016 m. sausio 19 d.

zemaites paslaptisApie Juliją Žymantienę-Žemaitę išgirstame dar mokyklos laikais. Nežinau, kaip rašytojos asmenybė apibūdinama šių laikų moksleiviams, bet vyresnioji karta tikrai prisimena du pagrindinius akcentus Žemaitės biografijoje – rašytoja buvo kilusi iš kaimo ir pradėjo savo kūrybos kelią būdama garbaus amžiaus… Visa tai tiesa, tačiau ar tai viskas, kas žinoma apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus… O kokia buvo pati Julija?

Tiesą sakant, tas dar mokykloje sukurtas Žemaitės įvaizdis, ko gero, išliko iki šių laikų, todėl imdama į rankas rašytojos A. Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“, šiek tiek baiminausi, kad netektų knygos užversti perskaičius vos dešimt puslapių… Štai ką reiškia stereotipai. Drąsiai jums sakau – perskaitykite šią knygą! Joje atrasite įdomią, aistringą, gyvenimą mylinčią asmenybę, tikrą savo šalies patriotę, tikrą žemaitę – užsispyrusią ir principingą, galų gale – nuostabią moterį, kuriai vėlyva meilė buvo ir likimo dovana, ir našta… Visi įsivaizduojame knygose matytus Žemaitės portretus. Gražių, tačiau, rodos, rūstokų bruožų moteris, tiesa? Galbūt sau tokia ir buvo Julija Žymantienė. Mums autorė atskleidžia jos begalinį energingumą, ypač žavingą bruožą – norą ir mokėjimą bendrauti su jaunimu, jos pačios jauną, nepailstančią sielą, troškimą būti naudinga, reikalinga bei gimtajam  kraštui tekusių sunkių išbandymų fone pamiršti savo asmenines negandas…

Romane pateikiami Julijos Žymantienės-Žemaitės biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje.

Prieš rašydama savo pastabas apie šią knygą, svetainėje bernardinai.lt radau autorės A. Ruseckaitės mintis: Knygoje apie Žemaitę galbūt galima įžvelgti konkrečiai moterims skirtą žinutę, kad septyniasdešimtmetė moteris yra gyvybinga, pilna idėjų, gyvenimo džiaugsmo, moka bendrauti su jaunimu, nepasiduoda, rašo, kuria, planuoja. Norėjosi per Žemaitę, daugiau ne kaip rašytoją, o kaip moterį, perduoti žinutę, kad dažnai mes pernelyg anksti pasenstame. Svarbu suvokti, kad niekada niekas nevėlu, bet kuriame amžiaus tarpsnyje gali turėti ir svajonių, ir veiklų. Nors šioje knygoje vaizdavau įvykius, kurie vyko lygiai prieš šimtą metų, man atrodo, kad moteris, vardu Julija, greta manęs stovi čia ir dabar. Šį įspūdį autorė sugebėjo perduoti ir skaitytojui. Man taip pat atrodė, jog Julija visai šalia ir man taip artimas jos tiesumas, jos nepakantumas tuštybei, jos gera, jautri širdis.

Žymos: , ,

Paskelbė Virginija S., 2015 m. gruodžio 11 d.

Sabaliauskaite_Silva-RerumPOLISHkristina-sabaliauskaite-vilnius-250x400the earth remainsTrokšdami pažinti pasaulį, kiekvienas renkamės savo šaltinius – vieniems maga kuo dažniau leistis į keliones, kiti skaito knygas. Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų. Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių. Čia pateikiami jos įspūdžiai apie perskaitytas lietuvių rašytojų knygas (išverstas į užsienio kalbas). Barbaros įspūdžiai apie lankymąsi Lietuvoje (jos aplankytų vietų sąraše buvo ir Panevėžys bei Gabrielės  Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) – Bibliotekos svetainėje

„Pirmojoje savo įspūdžių apie kelionę Lietuvą dalyje pasakojau apie tai, kuo įsiminė šalies architektūra, istorija… O kurgi lietuvių literatūra? Turiu pasakyti, jog viešėdama Lietuvoje lietuvių autorių knygų užsienio kalbomis apskritai neradau. O ir prieš kelionę nebuvau pažįstama su lietuvių autorių kūriniais, nors kai kurie lenkų rašytojai, gyvenę Lietuvoje, laikė save lietuviais (kaip, pavyzdžiui, Č. Milošas).

Kaune, eidami Laisvės alėja, suradome labai mielą knygyną. Užėjome, nes paprastai pro knygynus nepraeiname neužsukę į vidų. Gaila, bet neradome jokių lietuvių autorių knygų anglų, prancūzų ar vokiečių kalba, išskyrus kelionių vadovus. Jauna mergina už prekystalio netgi atrodė truputį sugluminta mūsų klausimo. Jie neturėjo jokios lietuvių autorių knygos jokia užsienio kalba! Mums tai atrodė neįtikėtina – juk turi būti kokių nors vertimų! Paprašėme knygyno darbuotojos užrašyti mums keletą žinomesnių šiuolaikinių lietuvių autorių pavardžių ir temų, kuriomis jie rašo, kad grįžę namo galėtume paieškoti jų kūrinių internete. Mums užrašė šias pavardes: Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas, Andrius Užkalnis, Laima Lavaste, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas… Dar pasidairėme keliuose Kauno ir Vilniaus knygynuose, bet rezultatas buvo toks pat. Vienintelės knygos, kurias nusipirkome, buvo lietuvių liaudies pasakos vokiečių kalba bei lietuviškų valgių knyga anglų kalba. Beje, tikėjausi rasti kažką tikrai nepaprasto Vilniaus universiteto knygyne Littera, tačiau, nelaimei, Vilniuje lankėmės savaitgalį ir šventinę dieną, tad knygynas neveikė…

Taigi, grįžusi namo į Prancūziją, daviau sau užduotį surasti internete lietuvių autorių knygų. Labai nusivyliau: iš knygyne sudaryto lietuvių autorių pavardžių sąrašo radau tik tris, o ir šių rašytojų knygų, deja, nebuvo galima įsigyti… „Silva Rerum“ buvo labai gražiai pristatoma anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, bet, deja, įsigyti ją buvo galima tik originalo kalba.

Visgi atsirado ir mažutė viltis: vienas lenkų redaktorius paskelbė, jog „Silva Rerum“ bus išleista lenkų kalba spalio mėnesį. Tučtuojau įspėjau savo giminaičius Lenkijoje, kad kai tik knyga pasirodys, parūpintų ją man. Dar radau internete vieną tinklaraštį vokiečių kalba, kuriame buvo paminėti Renata Šerelytė bei Marius Ivaškevičius. Užsisakiau jų knygas, o kol laukiau jų atsiunčiant, mane pasiekė šiuolaikinių lietuvių autorių antologija anglų kalba „The Earth Remains“. Ačiū už rūpestį Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai!

Tai labai svarbi knyga kiekvienam, norinčiam kažką sužinoti apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir jos raidą. Pirma, knygoje yra daug jaunų (nors yra ir keletas vyresniosios kartos) autorių kūrinių bei jų biografijos. Antra, beveik kiekvienas autorius ne tik prisistato pats, bet ir pateikia pamąstymus apie šiuolaikinę savo šalies literatūrą. Tai suteikia tiek informacijos! Beje, tos mintys – ypač jaunųjų autorių – savo stiliumi labai skiriasi nuo jų kūrinių. Perskaičiau viską su didžiausiu susidomėjimu ir … apimta įvairiausių jausmų… Kai kurie apsakymai man nepaprastai patiko – jie universalūs, nors kai kurie ir niūroki (kaip I. Mero „Žemė gyva“ ir M. Zingerio „Repatriantai“). Kikenau skaitydama A. Landsbergio apsakymą – kokia puiki ironija! Buvau pati nustebusi, kokį malonumą patyriau skaitydama H. Kunčiaus apsakymo ištrauką, nors tokio stiliaus literatūra man ne itin prie širdies (M. Velbekas, su kuriuo lyginamas H. Kunčius, nėra mano mėgiamiausių autorių sąraše, nors ir skaitau jį retkarčiais), tačiau, matyt, į šį rinkinį buvo įtrauktas labai protingai atrinktas kūrinys.

Tačiau didžiausią įspūdį iš šio rinkinio man paliko ištrauka iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Paklausite, kodėl? Jau seniai skaitau romanus apie Antrąjį pasaulinį karą, gulago istorijas, šeimų prisiminimus apie karo laikus. Visa tai yra baisūs įvykiai, tačiau už jų slypi kažkokia sistema, tikslas, kad ir koks žiaurus ir siaubingas jis būtų. Šiame kūrinyje sistema tarsi parodoma be sistemos, be jokio tikslo. Tik abejingas laukimas mirties aukų, kurioms gyvenimas yra tarsi kankinimas, o mirtis – tarsi išsigelbėjimas…

Na, o pati moderniausia lietuvių literatūra pasakoja apie visiškai neseną praeitį, apie kurią aš, tiesą sakant, nieko nežinau. Norėjau (ir vis dar noriu) lavinti save skaitydama tokius kūrinius. Tačiau turėjau gėdingai sau prisipažinti, jog nesuprantu, apie ką skaitau… Nesu literatūros kritikė ir mano šiuolaikinės literatūros išmanymas gali būti nepakankamas, tačiau man pasirodė, jog jaunieji autoriai rašo tiems, kurie ŽINO, kurie yra tarsi jų prisiminimų dalyviai. Jie rašo ne pašaliniams, ne prašalaičiams. Tačiau dar turiu vilties geriau suprasti jaunųjų autorių kūrybą – dar yra dvi knygos.

Vėlyvą rugsėjį mane pasiekė K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Žinote, tai buvo ne knyga, ne romanas. Tai buvo atradimas! Tai buvo lyg mano chaotiško buvimo Vilniuje liepos pradžioje karūnavimas! Tai buvo didingas, ryškus XVII a. pabaigos Vilniaus paveikslas, parodantis miestą per tokius didingus objektus kaip bažnyčia ar universitetas, paveikslas, nutapytas ryškiai ir su subtiliu ironišku humoru ir tuo pačiu pasirenkant labai šiuolaikišką manierą – tais laikais, apie kuriuos autorė rašo, niekas nebūtų išdrįsęs aprašyti kai kurių scenų. Vietoje to, kad būčiau lengvai perskaičiusi pusę knygos per vieną popietę, nusprendžiau skaityti po nedidelį gabaliuką kiekvieną dieną, kad galėčiau ilgiau pasimėgauti šiuo kūriniu. Juk dar nežinau, kiek laiko turėsiu laukti antrosios knygos dalies…

Gimtadienio proga gavau dovanų ir dar vieną K. Sabaliauskaitės knygą – trijų apsakymų rinkinį „Vilnius“ (anglų kalba). Norėjau knygą atidėti vėlesniam laikui, tačiau vos pradėjusi skaityti, negalėjau sustoti ir perskaičiau vienu ypu. Supratau, jog tai yra didelio apsakymų rinkinio dalis, labai gaila, kad šioje knygoje tik trys apsakymai… Tačiau šie trys parinkti labai sumaniai, nes puikiai atspindi tam tikro laikmečio žmonių gyvenimą per trijų skirtingų herojų istorijas. Mano susižavėjimas rašytoja Kristina Sabaliauskaite dar labiau sustiprėjo!

Barbaros Ogonowskos-Antonsson įspūdžius užrašė Virginija Švedienė

Paskelbė Malvina, 2015 m. lapkričio 9 d.

Lina Kairytė su knyga

Tęsiame pokalbių ciklą su žinomais žmonėmis apie KNYGAS ir SKAITYMĄ. Pašnekovą į pokalbį bibliotekoje kviečiame atsinešti ir savo mėgstamą knygą. Šįkart kalbamės su televizijos ir radijo žurnaliste, LNK žinių vedėja Lina Kairyte. Knygos jai – išminties, žinių, pažinimo šaltinis.

Ar daug Jūsų namuose knygų?

Gyvenu knygų apsuptyje, nes esu prisidėjusi prie fotografijų albumo „Nuostabi šalis“ leidybos, todėl vien šių knygų namuose nuolat yra kelios dešimtys. O lentynose, pačios įsigytų, bus keli šimtai. Ir kasmet jų daugėja. Neseniai teko pradėti namuose esančias knygas registruoti, nes vis dažniau pasitaiko, kad į svečius atėję žmonės paprašo vieną ar kitą knygą paskolinti. Žymiu jas antspaudu, kad paėmusysis nepamirštų, kieno knygą skaito, ir pasižymiu užrašuose, kam kokią esu paskolinusi.

Ką skaitote šiuo metu?

Mano skaitomos knygos yra sudėtos ant naktinio stalelio šalia lovos. Šiuo metu ant jo yra Simon Sebag Montefiore „Jeruzalė. Miesto biografija“, Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ ir Salman Rushdie „Šėtoniškos eilės“.

Kaip knygos pas Jus ateina?

Knygas renkuosi atsakingai: perskaičiusi anotacijas, gavusi rekomendaciją arba jau žinomo ir mano mėgstamo autoriaus. Aš noriu perskaitytą knygą turėti namų lentynoje, todėl dažniausiai perku.

Prie kokių autorių ir knygų Jums norisi vis sugrįžti?

Esu su malonumu perskaičiusi visas į lietuvių kalbą išverstas garsiausio turkų rašytojo Orhan Pamuk knygas.

Pati mylimiausia Jūsų knyga?

Neturiu mylimiausios knygos. Tačiau yra knyga, kurią perskaičiau prieš dvejus metus ir vis dar prisimenu jos keliamas emocijas. Tai jau minėto mano autoriaus Orhan Pamuk knyga „Nekaltybės muziejus“. Skaityti šio įrašo tęsinį… »

Paskelbė Skaitytoja, 2015 m. spalio 26 d.

Plakatas-2015-mazas-2315Kaip jau tapo įprasta, mieli skaitytojai, šiais metais ir vėl galite dalyvauti akcijoje „Metų knygos rinkimai“. Ekspertų komisija siūlo Metų knygas rinkti šiose kategorijose: vaikų, paauglių, suaugusių ir poezijos.

Šių metų vaikų knygos penketukas: Baltrušytė, Raminta. „Kalvėnų miesto paslaptis“; Dirgėla, Tomas. „Apie raganą Šiokiątokią“; Marcinkevičiūtė, Birutė. „Gėlininkė“; Savickytė, Ramunė. „Adelės dienoraštis. Ruduo“; Stankevičius, Rimvydas. „Pūgos durys“.

Paauglių knygos penketukas: Cicėnaitė, Akvilina. „Niujorko respublika“; Gudonytė, Kristina. „Jie grįžta per pilnatį“; Opolskaitė, Daina. „Eksperimentas gyventi“; Rebeka Una. „Atjunk“; Šerelytė, Renata. „Rebekos salos“.

Suaugusių knygos penketukas: Jonuškaitė, Birutė. „Maranta“; Papievis, Valdas. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“; Staponkutė, Dalia. „Iš dviejų renkuosi trečią“; Šileika, Antanas. „Pirkiniai išsimokėtinai“; Vaiseta, Tomas. „Paukščių miegas“.

Poezijos knygų penketukas: Braziūnas, Vladas. „Stalo kalnas“; Jasponytė, Jurgita. „Šaltupė“; Kajokas, Donaldas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“; Kaziliūnaitė, Aušra. „Mėnulis yra tabletė“; Marčėnas, Aidas. „Viename“.

Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima šiais būdais: interneto svetainėje http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/; elektroniniu paštu: metuknyga@lrt.lt; paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

Balsavimas tęsis iki 2016 m. vasario 21 d. Autoriai, surinkę daugiausiai skaitytojų balsų, bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2016 m. vasario mėnesį.
Tad būkite aktyvūs: skaitykite, vertinkite ir balsuokite!

Žymos: ,

Paskelbė Skaitytoja, 2015 m. spalio 13 d.

kinselaSunku gyventi merginai šiuolaikiniame pasaulyje. Turbūt daugelis moterų su manimi sutiktų šiuo klausimu. Vis skubi, bėgi, sukiesi kaip voverė rate. Visiems norisi įtikti ir patikti. Su visais stengiesi sutarti, kartais net per daug nuolaidžiauji, kad tik visi būtų patenkinti: šeima, draugai, viršininkas, na ir, -žinoma, tas Vienintelis.
Į štai tokią šių dienų heroję, mielosios, galite įsikūnyti skaitydamos Sophie Kinsellos knygą „Turiu jūsų telefoną“. Iš karto įspėju, kad šioje knygoje tikrai nerasite intelektualių dialogų, paslaptingų ir intriguojančių veikėjų ar netikėtos atomazgos. Jau nuo pirmų puslapių tampa aiški visa siužeto linija ir, be jokios abejonės, lengvai nujaučiama laiminga knygos pabaiga. Tačiau autorė gana šmaikščiai ir taikliai sugeba perteikti šiandienos visuomenės vieną iš esminių problemų – tarpusavio santykius perkelia į virtualų šiuolaikinių technologijų pasaulį.
Neklauskite, kam tada ją skaityti. Tiesiog dėl gero laiko. Pasisemsite gerų emocijų ir smagiai pakikensite. Sekdamos Popės gyvenimo vingiais, neretai pačiose kvailiausiose ir netikėčiausiose situacijose, į kurias pakliūva knygos herojė, norėsis sušukti: ei, juk ir man taip kartą nutiko! O dar dažniau norėsis slėpti iš gėdos, kurią dažnai mus priverčia pajusti kvaili kitų žmonių poelgiai, kaistančius skruostus. Geraširdė, daili, bet kiek naivoka Popė akimirksniu priverčia ją pamėgti, nes taip lengva joje pamatyti nors mažą atspindėlį savęs – paprasta ir tokia kasdieniška mergina (visai kaip jūs), o toks paprastas jos gyvenimas gali virsti visai nepaprastu, šiek tiek intriguojančiu, kupinu netikėčiausių kvailų, juokingų situacijų (visai kaip jūsų).
Skaitydama šią knygą ne tik gerai praleidau laiką, bet ir išmokau kelių gerų pamokų. Pirmiausia, visada reikia mokėti suprasti humorą, nes „humoras – viena iš išraiškos formų“. Man patinka ši mintis. Juk daug lengviau gyventi, kai į pasaulį gali žiūrėti su šypsena. Antra, aptikau „auksinę“ Popės gyvenimo mantrą: „Radau naują dorojimosi su problemomis metodiką: nieko nedarysiu. Viskas gali palaukti iki rytojaus“. Genialu!

Žymos: ,

Paskelbė Skaitytoja, 2015 m. rugsėjo 3 d.

cdb_Vienisas-vilkas_p1Neretai girdžiu sakant, kad autorius, „kepantis“ knygas kaip blynus vieną po kitos, praranda patrauklumą skaitytojui, nes ima kartotis ir sunkiai sugeba nustebinti. Tokių atsiliepimų tenka išgirsti ir apie mano taip mėgiamą rašytoją Jodi Picoult, kuri gali pasigirti ganėtinai solidžiu parašytų knygų skaičiumi.

Kadangi esu užkietėjusi šios autorės gerbėja, dažnai leidžiuosi į naujausių jos kūrinių medžioklę. Šį kartą į mano godžias rankas pateko jos romanas „Vienišas vilkas“. Nors romano siužeto linija vystosi panašiai kaip ir kituose rašytojos romanuose (istorijos kulminacija ir atomazga perteikiamos teisminio proceso metu), šioje knygoje skaitytojo laukia ir netikėtumas. Rašytoja žmonių šeimos gyvenimą paraleliai sugretina su vilkų gauja. Vieno iš knygos herojų gyvenimas su vilkų šeima ir pastangos įsijausti į vilko vaidmenį, detalus tokio gyvenimo aprašymas mane privertė pajusti gana dviprasmiškus jausmus nuo tam tikro neigiamo įspūdžio, peraugusio į susidomėjimą, sumišusį su, nebijokime šio žodžio, pasišlykštėjimu, galiausiai virtusiu sunkiai pripažįstamu suvokimu, kad tai stipriausias ir didžiausią įspūdį paliekantis knygos bruožas. Būtent dėl šio rašytojos sumanymo sugretinti civilizuotų žmonių šeimos ir plėšrių vilkų gaujos gyvenimus ir išgyvenimo instinktus bei dėl šio sumanymo pateikimo knygos tikrai nepavadinčiau „eiliniu“ Jodi Picoult romanu. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad „dar vieną“ savo knygą autorė meistriškai ir originaliai pateikia kaip tikrai neeilinį savo kūrinį.

Tai taip pat knyga, kaip jau įprasta šiai rašytojai, gvildenanti skaudžias šeimos bei opias visuomenės problemas. Šį kartą autorė paliečia opų eutanazijos klausimą. Ar aktuali ši tema, ar ne, tegul kiekvienas skaitytojas sprendžia pats, tačiau iš patirties žinau, kad sunku išlikti abejingam skaitant šios autorės kūrinius. Skaitydama „Vienišas vilkas“, jaučiau įvairialypius jausmus. Ramybės nedavė autorės keliama mintis, ar tikrai žmogus gali vaidinti Dievą ir spręsti, kieno gyvenimas pakankamai „kokybiškas“, kad jam būtų leista jį tęsti. Kas nustato to „kokybiško“ ir teisingo gyvenimo standartus, ir kas turi teisę spręsti, kada jau galima ir būtina nuspausti tą „gyvenimo mygtuką“, nukirsiantį kažkieno kito gyvenimo liniją? Susimąsčiau, ar teisinga teigti, kad šeima yra svarbiausias kiekvieno žmogaus prioritetas, bet tuo pat metu paminti visus šeimos narių jausmus ir viltis bei leisti jai iširti, siekiant savo individualių tikslų, kas jau tampa nuolatiniu šiandienos reiškiniu.

Drąsiai galiu teigti, kad ši knyga nepaliks abejingo nei vieno. Vienaip ar kitaip ji sukelia tam tikrus jausmus ir mintis, tik nuo kiekvieno individualiai priklauso, kokiems įspūdžiams pasiduoti. Manau, kad šis kūrinys vienus gali sudominti neįprastais sugretinimais, kitiems sukelti opių minčių, dar kitus šokiruoti, nuliūdinti ar net prislėgti. Paklausite savęs, kam tada skaityti knygą, kuri sukels neigiamas emocijas? Mano atsakymas paprastas – šios autorės knygos skirtos norintiems jausti ir gebantiems tuos jausmus, kokie jie bebūtų, priimti.

Žymos: , , ,

Paskelbė Virginija S., 2015 m. rugpjūčio 18 d.

Kiek anksčiau dalinausi savo įspūdžiais apie perskaitytas kitas šios autorės knygas – „Dingusi“  ir „Tamsumos“.   Šį kartą į rankas pateko rašytojos deastrus pjuviaibiutinis romanas „Aštrūs pjūviai“.

Galbūt svarstant, ar verta skaityti šią knygą, būtų galima padaryti įspūdį vien pacitavus visiems gerai žinomų plunksnos meistrų teigiamus atsiliepimus („Šią knygą pavadinti tik puikia –  išties menkas pagyrimas“ –  rašo Stephen King , „Gillian Flynn pateikia puikų detektyvą, stulbina savo įžvalgomis…“ –  taip „Aštrius pjūvius“ vertina Harlan Coben; išvardinus nominacijas, kurios rašytojai atiteko už šį kūrinį: „Aštrūs pjūviai“ iškart laimėjo dvi Britain’s Dagger Awards nominacijas (du kartus šios premijos daugiau nėra gavęs nei vienas rašytojas)… O gal kažkam geresnis rodiklis yra eilinio skaitytojo nuomonė, kurią ir rengiuosi pateikti.

Tai nelengvas, painus pasakojimas, nejauki kelionė kartu su pagrindine romano heroje po jos nelaimingą vaikystę ir keistą dabartį, kada ji, būdama dienraščio reporterė, gauna pirmą rimtą užduotį parašyti reportažą. Ji nenoromis išvyksta į gimtąjį miestelį, kur buvo nužudytos dvi mergaitės. Glumina nejauki miestelio atmosfera, šaržuotai piešiami jo gyventojų portretai, pradžioje netgi erzina Kamilės (pagrindinės veikėjos) gyvenimo užkaboriai su jos keistais įpročiais… Tiesą sakant, kažkuriuo metu buvo noras nebeskaityti knygos. Keistą atmetimo reakciją sukelia nuolatinis metaforiškas šaltis, herojės vienatvė ir liguisti prisiminimai iš vaikystės, susvetimėjusių ją supančių žmonių įpročiai… Palyginčiau tai su dvasine Apokalipse. Filmuose matome tuščius, nuniokotus miestus, o Gillian Flynn parodo mums savotiškai išsigimusios visuomenės atstumiantį paveikslą.

Ir vis dėlto šiame nejaukiame chaose  gyva, šilta žmogiškumo išlikimo užuomazga yra. Tai – pati Kamilė, kuri, tarsi dar kartą praradusi šeimą, vėl kabinasi į gyvenimą ir labai norisi tikėti, jog jai šįkart pasiseks, nes šalia yra žmonės, kurie ja nuoširdžiai rūpinasi.

„Aštrūs pjūviai“ – talentingo meistro darbas. Čia yra ir psichologinių įžvalgų, ir trilerio elementų ir nėra jokio pigaus noro priblokšti. Rekomenduoju!

Žymos:

Most popular Book Set

Knygos, kurias rasite bibliotekoje

Šaltinis yra čia